Lėlaičių koplyčia
LĖLAIČIŲ KOPLYČIA yra Šerkšnėnų seniūnijoje, prie Tirkšlių-Žemalės kelio, Lėlaičių kaimo kapinaitėse.
Istorija
Įvairūs literatūriniai šaltiniai nurodo skirtingus Lėlaičių koplyčios pastatymo metus: 1800, 1880 m.[1],[2]. Pirmoji Lėlaičių koplyčia buvo medinė. Ją fundavo Teofilis Stirpeika. Manoma, kad koplyčia pastatyta 1800 m. Tuo metu ji talpino apie 100 žmonių, buvo vienas altorius, skirtas kūdikėliui Jėzui kristui. Nei kunigo, nei žemės koplyčia neturėjo, mišias kunigas laikė savo nuožiūra. XVIII a. antroje pusėje Stirpeikų giminė laidojosi Žemalės bažnyčioje, o pastačius koplyčią, jos rūsyje. 1930 m. ji nugriauta ir pastatyta nauja mūrinė, pašventinta 1934-05-15 Telšių vyskupo Staugaičio. Projektą parengė inžinierius Borisas Helcermanas. Statė meistras Fridrikas Vaičekauskas. Koplyčia iškilo visų parapijiečių pastangomis, o statyba daugiausia rūpinosi kun. Vladislovas Venclauskas ir Vladislovas Boguslauskas. Tuo metu naujoji koplyčia buvo 8 m ilgio, 6 m pločio ir 5 m aukščio. Sienos ir pamatai mūryti iš akmens, bokštas - plytų. Stogas dengtas medžio lentelėmis.
Per Antrąjį pasaulinį karą Lėlaičių koplyčia buvo nusiaubta: išdaužyti langai, išardytas altorius. Žmonės langus užkalė lentomis. Pokario metu koplyčia toliau buvo niokojama, ji nyko. Nukabinti abu varpai, iškeltos durys, o rūsys užgriozdintas įvairiomis šiukšlėmis, prakiuro stogas. Vanduo pradėjo varvėti ant skliautinių lubų. Apie 1970 m. tuometinė apylinkės pirmininkė Zofija Barzdinė davė skiedrų ir Stasys Gaurylius bei Petras Ferdinandas Tereba perklojo visą koplyčios stogą, o Vaclovas Končius už 600 rublių padarė visus langus.
Atgimimo laikais atliktas kapitalinis koplyčios remontas. Jį organizavo tuometinis Tirkšlių klebonas, aptarnaujantis ir Žermalės parapiją, kunigas Ignacas Žeberskis, o jį iškėlus į kitą parapiją, darbus pabaigė Anupras Gauronskas. Koplyčią remontavo Stanislovas Vainauskas kartu su Vaclovu Kunčiu, stogą skarda dengė du žmonės iš Klaipėdos, balkonėlio duris padarė Vaclovas Žulpa, langus - Stanislovas Budrikis, altorių - meistrai, tuo metu gaminę Lėlaičių dvaro arklidėse baldus. Dabartinis altorius yra didesnis nei senasis, kuris buvo žemesnis ir vieno tarpsnio. Altorių pagal klebono A. Gauronsko brėžinį padarė Rimantas Skališius, Algimantas Šliupas ir Juozas Milieška. Remonto metu buvo padidintas choras, įrengta zakrastija [3].
Dabar Lėlaičiuose yra rengiami Šv. Jono ir Šv. Roko atlaidai (rugpjūčio 16 d.).
Prie Lėlaičių koplyčios stovi masyvus granitinis paminklas su lenkišku užrašu. Paminklą 1856 m. pastatė bibliofilas, poliglotas, vyskupijos valdytojas Jonas Chrizostomas Gintila savo giminaičiams Tadeušui Gintvilai (m. 1804) ir jo žmonai Onai (m. 1825-01-04)[4].
Legendos, nutikimai
Koplyčioje buvo stebuklingais laikomi vyro ir žmonos Stirpeikų palaikai. Vietiniai vadino Stripeika. Prie Zenono (?) Stirpeikos karsto XX a. pradžioje traukė daugybė maldininkų, ypač moterų. Jos čia darydavo įžadus[5]; buvo kalbama apie pagijimus. Stirpeikos kūno dalys buvo apraišiotos kaspinais, skarelėmis, o šv. Jono išvakarėse net žvakių aplink kartą pristatydavo [6]. 1921 m. nukritus prie karsto pastatytai žvakei, karstas užsidegė, palaikai apdegė. 1972 m. koplyčios rūsyje dar buvo dviejų karstų liekanos, kuriuose matėsi gerai išsilaikę palaikai - vieni moters, o kiti vyrio. Tačiau palaikus pradėjo niokoti vandalai. Jau 1983 m. palaikai buvo be galvų. Žmonės negalėjo pakęsti tokio tyčiojimosi iš mirusiųjų, todėl Stirpeikas perlaidojo netoli koplyčios iškastame kape.
Šaltiniai
- ↑ Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. - Čikaga. - 1980. - T. 1. - P. 205
- ↑ Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1958. - T. 14. - P. 370.
- ↑ Šverebas P. Lėlaičių koplyčia // Žemalė. D. Poškos gimtasis kraštas. - Telšiai. - 2007. - 270 p. - P. 79-91. ISBN 9955-624-64-7.
- ↑ Povilas Šverebas. Ar tikrai gyveno Tirkšlių Atsiskyrėlis? // Santarve, 2007. - lapkr. 33. - Nr. 123.
- ↑ Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. - V., 1998. - P. 173.
- ↑ Kviklys B. Mūsų Lietuva. - V. - 1991. - T. 4. - P. 375.
- Svajonėlė. Apleistas senovės paminklas // Žemaitis. — Telšiai, 1928. — Gruod. 22. — Nr. 50-51 (174-175).