Senovės pažinimo kuopelė

Senovės pažinimo kuopelės leidinys „Praeitis", 1927 m.

SENOVĖS PAŽINIMO MĖGĖJŲ KUOPELĖ. Iniciatyva įkurti Mažeikiuose kraštotyrinę organizaciją priklauso Vladui Pūniui (1904 – 1988). Jam tautos praeities meilę įžiebė P. Tarasenkos vadovėlis „Žiloji senovė” ir prenumeruojamas latviškas žurnalas „Atputa”, kuriame būta kraštotyrinių staipsnių. Kraštotyrinės draugijos įkūrimu VI. Pūnis pradėjo rūpintis besimokydamas 6 – oje gimnazijos klasėje. 1925 m. lapkričio 12 d. jis išsiuntė prašymą į Kauno archeologijos komisiją, norėdamas gauti leidimą „Senovės mėgėjų kuopelei” įkurti. Nesulaukęs atsakymo, 1926 m. sausio 16 –ąją su savo buvusiu mokytoju Pranu Geniu, tuo metu mokytojavusiu Ukmergėje, VI. Pūnis nuvyko į Kauną, kur sužinojo, kad minėtoji komisija panaikinta. Tuomet jis laišku kreipėsi asmeniškai į P. Tarasenką, iš kurio prašė: “... pagalbos – patarimo, kaip ikurti mažam muziejui tyrinėjimų vedimui, paskaitoms ir paaiškinimui žmonėms apie kultūrinę reikšmę (senovės) mūsų kraštui”. P. Tarasenkai laišką parašė ir P. Genys – būsimasis Žemaičių senovės mėgėjų draugijos „Alka” kūrėjas. Jis prašė VI. Pūniui patarimų, nurodymų, kaip ir ką dirbti senovės paminklų apsaugos reikalu.

VI. Pūnis buvo tiek užsidegęs draugijos kūrimo idėja, kad nelaukdamas atsakymo iš P. Tarasenkos 1926 m. vasario 20 d. rašo prašymą Respublikos Prezidentui. Praėjus tik savaitei po laiško išsiuntimo gaunamas atsakymas iš respublikos Prezidento kanceliarijos. Jame nurodoma, kad leidimas įkurti „Senovės mėgėjų kuopelę” priklauso nuo apskrities viršininko, o šiam dar reikia pateikti ir kuopelės įstatus. Balandžio 1 d. VI. Pūnis kreipiasi į Mažeikių apskrities viršininką su prašymu: „... Šiuo turiu garbės prašyti Tamstą leisti įsteigti man „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelę”, kadangi Mažeikių apskrityje yra daugelis įdomių senovės paminklų, kurie reikalauja priežiūros, nes neišmintingų žmonių ir žiaurių oro atmainų yra naikinami”. Balandžio 14 d. iš apskrities viršininko buvo gautas teigiamas atsakymas su nurodymu pakeisti kelis įstatų paragrafus. Juos pakeitus, gautas kvietimas gegužės 3 d. atvykti į „Draugijoms registruoti komisijos” posėdį. Tą pačią 1926 – ųjų gegužės 3 dieną „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelė” buvo įregristruota ir pradėjo veikti .

VI. Pūnui steigiant kuopelę, viena svarbiausių iškilusių problemų buvo rasti bendraminčių. Kraštotyrinės organizacijos idėja daugelio liko nesuprasta, kuopelė pašiepiančiai buvo vadinama „Senų sijonų saugotojų draugija”. Tikriausiai kadangi draugiją organizavo 6 klasės gimnazistas, entuziastų iš miesto inteligentijos būrio neatsirado, nors ir buvo tarp jų besidominčių krašto praeitimi, archeologija. Stasys Ličkūnas – pradžios mokyklos vedėjas jau buvo įkūręs iš mokinių suneštų senienų muziejėlį, tačiau prie kuopelės iš pradžių neprisijungė. Jis negalėjo priklausyti organizacijai, kuriai vadovavo jo sūnaus klasės draugas.

VI. Pūniui pavyko prikalbinti kaimynystėje gyvenusius bendraamžius ūkininkus Joną, Feliksą Petroškas, Viktorą, Borisą Budrius. Šie penki asmenys – keturi ūkininkai bei gimnazistas – ir buvo kuopelės steigėjai. Netrukus į kuopelę įstojo VI. Pūnio klasės draugas Antanas Kenstavičius, taip pat gimnazistai Alfonsas Dargis, Jonas Šaulys, darbininkas Ignas Sutkus, Jonas Lipskis.

Pagal įstatus svarbiausia kuopelės veiklos kryptis buvo: „... tyrinėti ir apsaugoti senovės liekanas, kaip piliakalnius, milžinkapius ir pan.”. VI. Pūnis rašė laiškus P. Tarasenkai, teiravosi patarimų. 1926 m. liepos 24 d. laiške jis išsamiai aprašo Dapšių piliakalnį, radinius, rastus lobių ieškotojų išraustoje duobėje. Taip pat buvo siunčiamos kuopelės narių darytos nuotraukos, kuriose užfiksuoti Mažeikių apylinkių archeologiniai paminklai. VI. Pūnis dar užmezgė ryšius su Latvijos archeologu, „Latvijos saule” redaktoriumi Eddvardu Paegle. Šis 1927 – ųjų vasarą kasinėjo Mažeikių valsčiuje Paventės senkapį, o kuopelės nariai jam talkininkavo. Kai kurie radiniai liko pas VI. Pūnį, kiti buvo išvežti į Rygą, o tai sukėlė Lietuvos archeologų nepasitenkinimą, kodėl nukentėjo ir „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelės” vardas.

Kuopelės nariai savo jėgomis fragmentiškai kasinėjo Kalnėnų, Zastaučių kaimuose esančius senkapius, rasta archeologinių radinių. Rūpintasi ir archeologinio paveldo apsauga, tarpusavyje buvo pasiskirstyta saugoti žymesnius Mažeikių apskrities archeologinius paminklus. Pvz., I. Sutkus saugojo Juodeikių, Pumpurų kaimuose esančius senkapius. A. Dargis – senovės paminklus, esančius Reivyčių, Buknaičių kaimuose. Išlikęs „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelės” pirmininko ir sekretoriaus parašais patvirtintas pranešimas ant antspauduoto blanko, kuriame pranešima „Daubarių piliakalniai|Daubarių piliakalnio]] ardytojui, jog šis per 3 dienas privalo atvykti pas „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelės” pirmininką pasiaiškinti dėl apardyto piliakalnio (iškasta duobė), ne vėliau kaip per keturias dienas turi tą duobę užkasti. Nevykdant šių sąlygų pažeidėjas bus „...patrauktas atsakomybėn įstatymo keliu Mažeikių apskrities Senovės Pažinimo Mėgėjų Kuopos”

Nors kuopelės įstatuose muziejinė veikla ir nepažymėta, bet vienas iš svarbiausių uždavinių buvo senienų rinkimas. Tam pomėgį VI. Pūnis turėjo ir prieš įsteigdamas „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelę”. Jau 1925 m. jis įkūrė muziejuką tėvo pastatytame naujame, dar neapgyvendintame name Kalnėnų kaime (3 km už Mažeikių). Senienos buvo išdėliotos ant palangių, stalų; būta ir aišinamųjų užrašų, metrikų.

Įsteigus kuopelę, pradėta galvoti apie muziejų; buvo reikalingos lėšos muziejinei įrangai, patalpų nuomai. Važinėjant po apskritį, buvo organizuojamos rinkliavos, aukos renkamos ir atlaidų metu, gegužinėse. Lėšas tuo metu rinkdavo ir kitos besisteigiančios organizacijos, žmonės aukojo nenoriai. Kuopelės nariai, norėdami paskatinti, aukojusiam 5 centus ir daugiau aukotojui prisegdavo ženkliuką, pagamintą iš storo balto popieriaus. Kad gautų lėšų buvo panaudota kuopelės šapirografuotam leidiniui „Praeitis” leisti (visas pavadinimas – „Mažeikių Apskrities Senovės Pažinimo Mėgėjų Kuopos Pirmininko leidinys Praeitis”). Iš viso buvo išleisti du numeriai (1927 m. kovo ir balandžio mėnesiais).

„Praeitis” siekė mokslinio lygio. Publikuoti tik VI. Pūnio straipsniai, kiekviename numeryje po vieną. Pirmajame – „Lietuvos senovės paminklų panašumas su Indijos stulpais”, antrajame – „Svastikos arba ugnies kryžiaus reikšmė kai kuriose tautose”. „Praeities” turinį sąlygojo „Latvijos Saule” žurnalas, kuriame daugiausia buvo rašoma ikikrikščioniškosios kultūros temomis. Antrajame „Praeities” numeryje yra ir iliustracijų, perpieštų iš „Latvijos Saule”. Abejotina šių straipsnių mokslinė vertė, bet „Praeitis” buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos leidinių, kuriuose bandyta rašyti ikikrikščioniškosioskultūros klausimais. Mažeikių muziejaus istorijoje šie leidiniai turėjo didelę reikšmę. Antrasis numeris iliustruotas monetų ir archeologinių radinių piešiniais iš „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelės Senovės daiktų rinkimo”. Tai pirmas rašytinis užsiminimas, kad egzistuoja „Senovės daiktų rinkinys” – Mažeikių muziejaus užuomazga. „Praeities” tiražas buvo po 200 egz. Leidinys išplatintas Mažeikių apskrityje už laisvai duodamas gyventojų pinigines aukas. Už „Praeitį” gautos lėšos buvo panaudotos kuopelės skoloms padengti, likusi dalis skirta tolimesniems reikalams.

„Senovės pažinimo mėgėjų kuopelės” aktyviausios veiklos laikotarpis – 1926 – 1928 m. Pats kuopelės pirmininkas geriausiai įvertino 1927 m. veiklą: „...Antais kuopos gyvavimo metais daugiausia narių buvo važinėjama po žmones senovės daiktų rinkimo ir apsaugos reikalu, todėl šie metai davė daugiausia teigiamų išdavų, nes be senovės daiktų rinkimo kuopos globoje buvo paimta keletą žymesnių istorinių vietų, pradėta jas registruoti ir buvo daroma kaimuose visa eilė paskaitų” .

1928 m. VI. Pūnis išvyko į Kauno – Vytauto Didžiojo universitete studijuoti medicinos. Kuopelei vadovauti ėmėsi prie jos prisidėjęs St. Ličkūnas. Tais pačiais metais St. Ličkūno name iš kuopelės „Senovės daiktų rinkimo” ir St. Ličkūno asmeninės kolekcijos buvo įrengtas muziejus. Kuopelės veikla kaip ir baigėsi. Kai kurie jos nariai išvažiavo mokytis į kitus miestus, kiti vedė, todėl todėl neliko laiko visuomeninei veiklai. Kuopelei sunykti įtakos turėjo ir St. Ličkūno asmuo. Jis buvo pasišventęs muziejininkas, tačiau prastas organizatorius, visą darbą užsikrovė ant savęs, nesugebėjo bendrauti su bendraminčiais.

Tačiau nors kuopelės visuomeninė veikla nuo 1929 m. beveik nesireiškė, bet ji oficialiai egzistavo kaip muziejaus steigėja. Muziejaus oficialūs raštai, laiškai buvo antspauduojami „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelės” antspaudu. Galima teigti, kad kuopelės veikla reiškėsi per tuometinio jos pirmininko St. Ličkūno darbus.

1930 – ųjų metų pradžioje šalies spaudoje pasirodė pirmoji žinutė apie Mažeikių muziejų: „Mažeikių mieste įsisteigė naujas muziejus (Kankinių g – vė Nr. 18), kad senovės liekanos nežūtų. Tam reikalui susitvėrė senovės pažinimo mėgėjų kuopelė. Senovės liekanos pradėtos rinkti 1926 metais. Senovės liekanų rinkime pradžioje pasižymėjo pil. Pūnius ir Petroška, paskutiniu laiku Stasys Ličkūnas. Jo daugiausia rūpesčiu muziejus ir atidarytas”

1930 m. išleistas muziejaus neperiodinis leidinys „Senovė” Nr. 3. Iš tikrųjų pasirodė tik vienas „Senovės" numeris, o numeracija pratęsta nuo „Praeities”. „Senovės” redaktorius, daugumos straipsnių autorius, buvo St. Ličkūnas, visus leidybinius reikalus tvarkė, vedamąjį parašė VI. Pūnis, apipavidalino A. Dargis. Tai buvo paskutinis bendromis kuopelės narių pastangomis atliktas konkretus darbas.

1931 m. rugsėjo 10 d. „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelė”, muziejus prisijungė prie „Žemaičių senovės mėgėjų draugijos „Alka”, įkuriant Mažeikių skyrių. Šito prisijungimo iniciatoriumi laikomas mažeikiškis St. Ličkūnas. Jis tuo metu jau nebenorėjo priklausyti kuopelei kaip gimnazisto iškeltų idėjų tęsėjas, dalintis su kuo nors muziejaus steigimo garbe. Bet svarbiausia priežastis buvo finansinės problemos. Išleisdama „Senovę” kuopelė įsiskolino įvairiems asmenimis, spaustuvei, skolų grąžinti nebuvo iš ko. Tuo tarpu „Alkos” valdyba skolas pažadėjo padengti, buvo žadama ir tolimesnė finansinė parama. Šiuo prisijungimu buvo baigtas pradinis Mažeikių muziejaus kūrimo etapas.

Per savo trumpą penkerių metų gyvavimo laikotarpį „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelė” didelių darbų nenuveikė. Jos veikloje būta daugiau deklaratyvumo negu konkrečių darbų. Tačiau kuopelės nariai, jos pirmininkas Vladas Pūnis yra kraštotyrinės veiklos Mažeikiuose pradininkai, pirmieji viešai prabilę apie istorinę atmintį, senovės paminklų apsaugą.

„Senovės pažinimo mėgėjų kuopelės” veiklos dėka prasidėjo Mažeikių muziejaus istorija.

Šaltiniai

• Ramanauskas V. Kultūrinės muziejinės veiklos iniciatyvos Mažeikiuose 1905-1996 m: [Dipl. darbas]. - M., 1996.