Sedos gatvė

Straipsnis šiuo metu rašomas.

Sedos gatvė

SEDOS GATVĖ. Viena pirmųjų Mažeikių gatvių, susiformavusi XIX-XX a. sandūroje. XX a. pradžioje pavadinta Kapų gatve, kadangi išėjo į Tirkšlių plentą vedantį link Mažeikių kapinių.

Prasideda nuo Geležinkelio gatvės, kertasi su Vaičkaus, Vyšnių, Vilties gatvėmis. Baigiasi atsirėmusi į Žemaitijos gatvę, apie 800 m. ilgio.

Istoriškai gatvės, kuri anksčiau buvo vadinama Kapų gatve, ištakos buvo nedidelė P. Vileišio gatvelė, kuri, prasidėjusi nuo Laisvės gatvės, dabar atsiremia į geležinkelį ir čia baigiasi. Prieškariu šioje vietoje buvo dar viena, ne tokia reikšminga, antraeilė pervaža. Anksčiau gatvė gatvė tęsėsi kitapus geležinkelio, per vadinamuosius Miesto laukus. Čia kažkada buvo tik pievos ir ūkininkų žemės. Nuo labai senų laikų prie gatvės stovėjo tik kokios 5 ar 6 trobelės. Kai neliko pervažos, dar Smetonos laikais, abipus geležinkelio išdygo keli ilgi raudonų plytų pastatai, kuriuose buvo „Lietūkio“ Mažeikių sandėliai. Jie ir dabar tebestovi. Sovietmečiu viename jų buvo baldų parduotuvė, dabar – bendrovė, gaminanti baldus. Kitame ir šiandien tebėra maisto prekių urmo sandėliai. Prasidėjusi prie geležinkelio, Kapų gatvė tęsėsi toje vietoje, kur dabar susikerta Geležinkelio ir Sedos gatvės. Dabar ši gatvė vadinama Sedos.

1896 metais Kapų g. 3 namą pasistatė Jonas Kateila, kuris buvo statybininkas ir vienas iš tų, kurie 1904-aisiais statė senąją medinę Mažeikių bažnyčią Bažnyčios gatvėje. Čia jis gyveno kartu su savo penkiais vaikais. Vėliau jo sūnėnas Stanislovas Kateila savo namuose buvo įsirengęs stalių dirbtuves ir žiemą pagal užsakymus čia gamindavo langus, duris, baldus, statines, vežimus ūkininkams, taip pat karstus. Čia staliaus amato išmoko ir visi trys jo sūnūs. J. Kateila dar vieną namą šalia (Kapų g. 5) pastatė savo dukrai. Vėliau šis namas buvo parduotas Ramanauskienei.

Kapų gatvės 5-ame name, vėliau priklausiusiame Ramanauskienei, Smetonos laikais iki pat karo pradžios butą nuomojo Zigmas Ambražiūnas. Jo sūnus, taip pat Zigmas, tarpukariu baigė Vilniaus universitetą ir įgijo žurnalisto specialybę. Karui baigiantis ir artėjant sovietams jis pasitraukė į Vakarus, vėliau atsidūrė JAV ir gyveno Čikagoje. Jo tėvas liko Mažeikiuose, čia ir mirė.

Kapų gatvės pradžia ir namai maždaug iki dabartinės Vilties gatvės, paženklinti 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 9, 11 numeriais, buvo pastatyti nuo 1896 iki 1900-ųjų metų. Jie daugiau kaip šimtmetį išliko beveik nepakitę, išskyrus Kapų g. 1 namą, kuris buvo nugriautas ir jo vietoje pastatytas kitas. Pačioje Kapų gatvės pradžioje, kairėje pusėje, dar caro laikais buvo 3 hektarų sklypas, priklausęs Perminienei. Jos sodybą juosė medinė tvora. Be nemažo gyvenamojo medinio namo, buvo tvartas, kuriame moteris laikė arklį, karvę, kitus gyvulius, stovėjo daržinė, pirtis, buvo tvenkinys ir didelis sodas. Nemažą plotą užėmė miškas. Ši moteris žemės turėjo ir kitapus gatvės. Ji tęsėsi beveik iki Bažnyčios gatvės. Per II pasaulinį karą Perminienės sodyba sudegė, o ji pati žuvo. Perminienės žemė ribojosi su Andruškos (Kapų g. 1) ir Kateilų (Kapų g. 3).

Tarpukaryje šios gatvės name Nr. 7 gyveno lietuvių civilinės aviacijos pradininkas, pirmasis tarptautinis civilinis lakūnas Julius Kumpikas-Kumpikevičius. Jo tėvas Pranas Kumpikevičius čia buvo įkūręs audeklų apdirbimo dirbtuves, užsiėmė milų vėlimu, dažymu ir spaudimu. Jis buvo neetatinis Mažeikių viceburmistras. Pas P. Kumpikevičių apdirbti audiniai mažai kuo skyrėsi nuo pramoniniu būdu pagamintų ir parduotuvėse parduodamų audeklų. Iš P. Kumpikevičiaus produkcijos ūkininkai siūdavo darbužius samdiniams. Jie būdavo skirti ne tik darbui, bet ir išeigai. Šis verslas P. Kumpikevičiui leido išmokslinti du savo sūnus ir tris dukras. Vyresnysis sūnus Leopoldas, baigęs Kauno technologijos universitetą, tapo technikos mokslų daktaru, profesoriumi, liko čia dirbti ir buvo Mašinų gamybos fakulteto dekanas. Kitas sūnus Julius buvo civilinės aviacijos pradininkas Lietuvoje. Abu broliai inžinieriai susitrumpino ir sulietuvino savo pavardes ir tapo Kumpikais-Kumpikevičiais. Dukra Jadvyga ištekėjo už diplomato Antano Trimako. Per karą jiedu pasitraukė į Vakarus, o iš ten – į JAV. Jų sūnus Kęstutis, baigęs kunigų seminariją, įgijo teologijos ir psichologijos mokslų daktaro laipsnį. Jis ir dabar tebegyvena Čikagoje, yra parašęs ir išleidęs ne vieną knygą. Kita P. Kumpikevičiaus dukra Viktorija buvo poetė. Ji ištekėjo už dailininko profesoriaus Rimto Kalpoko. Ji išaugino ir suteikė išsilavinimą abiem savo vaikams. Paulius tapo mašinų gamybos inžinieriumi, o Silva pasirinko menininkės kelią. Trečioji P. Kumpikevičiaus dukra - Cecilia ištekėjo už smuikininko Raucho.

Apie 1935–1936 metais abu Kumpikevičių sūnūs jau buvo tapę inžinieriais ir nusprendė palengvinti tėvui darbą audinių apdirbimo ceche. Jie patobulino įrenginius ir kieme pastatė vėjo malūną. Jis suko visus įrengimus, taip pat gamino elektrą. Tai sumažino gamybos proceso savikainą ir davė didesnį pelną. 1948 m. kilus smarkiam vėjui malūno savininkas lipo viršun, norėdamas pasukti sparnus, tačiau pasenusios apatinės konstrukcijos neatlaikė ir įvyko tragedija: pagrindinės atramos lūžo ir Pranas Kumpikevičius kartu su jomis nukrito ant žemės ir užsimušė.

Apie 1936–1937 metus abu broliai Kumpikevičiai Stanislovo Kateilos stalių dirbtuvėse kartu su jų šeimininku gamino visas medines būsimojo sklandytuvo konstrukcijas. Tai buvo karkasas, rėmas, sparnai. Likusią sklandytuvo mechaninę dalį, valdymo mechanizmą jaunuoliai, turintys inžinerinį išsilavinimą, parengė savo namuose. Kai viskas buvo baigta, sklandytuvą nugabeno į Nidą ir kopose jį išbandė.

Kapų g. 9, gyveno Pukeliai. Jie turėjo du sūnus – Petrą ir Juozą. Pokariu Petras baigė žurnalistiką, visą gyvenimą labai domėjosi aviacija. Tėvams mirus, sūnūs namą pardavė.

Kapų g. 11 name daug metų gyveno Alfredas Misiulis. Jis buvo žymus sportininkas, puikus boksininkas, mokėsi pas Algirdą Šociką. Pas A. Misiulį po karo kambarį nuomojo Morta Vaičkienė, vaidintojų būrelio, nuo 1911 metų pasivadinusio „Skrajojančiu teatru“, režisieriaus Juozo Vaičkaus Už A. Misiulio sodybos Mažeikių miestas baigėsi. Nuo šios vietos Tirkšlių pusėn tęsėsi Bušmos žemė.

Petras ir Petronėlė Bušmos ūkį, prie kurio buvo 16 hektarų žemės, pirko prieš karą iš kaimyno Danieliaus. Jis prieš karą turėjęs ir dar vieną sodybą dabartinės Žemaitijos ir Pavasario gatvių kampe, ten, kur dabar yra parduotuvė „Žalioji stotelė“. Danielius buvęs stogų dengimo meistras, kuris dengdavo namų stogus skiedromis. Pardavęs sodybą Bušmoms, Danielius tokiomis skiedromis po karo perdengė jau prakiurusį buvusio savo gyvenamojo namo stogą. Danieliaus ūkyje, be gyvenamojo namo, buvę tvartai iš molio plūktomis sienomis. Čia pat stovėjusi ir daržinė, kuri tada buvo vadinama jauja. Joje šeimininkas turėjęs visą linų apdirbimo įrangą.

Bušmų žemė tęsėsi beveik nuo pat M. Daukšos gatvės, o žiūrint nuo jos į dešinę, ribojosi maždaug su Vilties gatve. Žemaitijos gatvės, kurios tada nebuvo nė ženklo, kairiąją pusę būtų galima laikyti kita Bušmų žemės sklypo riba. O vakaruose Bušmos žemė beveik siekė Naftininkų gatvę. Bušmų sodyba, žiūrint nuo M. Daukšos ir Tirkšlių gatvių sankryžos, buvo Tirkšlių gatvės kairėje pusėje, maždaug iki dabartinės Pavasario gatvės. Sodyboje buvo daug pastatų. Beveik ant dabartinės Pavasario gatvės stovėjo Bušmų vadinamasis kiaulininkas su malkinėmis iš abiejų galų. Toliau į M. Daukšos gatvės pusę buvo nemažas dviejų galų gyvenamasis namas. Dar toliau už jo – klėtis. Tarp gyvenamojo namo ir klėties, gale buvo 1911 metais statytas rūsys. Artėjant prie M. Daukšos gatvės, stovėjo daržinė, kurioje buvo jauja linams džiovinti. Šioje daržinėje vykdavo ir vaidinimai.

Sodyboje buvęs dar vienas didelis tvartas, kurio viename gale buvo „vazaunia“, kitame – daržinė pašarams laikyti. Arčiau dabartinės Žemaitijos gatvės stovėjusi pirtis, šalia kurios tekėjęs upelis. Viena patalpa pirtyje buvusi skirta nusirengti, kitoje buvo prausiamasi, o trečiojoje vyrai ir moterys perdavosi. Aplink visą Bušmų sodybą augo didžiulis sodas. Jis užėmė apie 2,5 hektaro. Sode augo 125 vyšnios, 15 ar 20 rūšių kriaušių – vasarinių, rudeninių, žieminių. Šiandien iš visos sodybos augmenijos yra belikęs tik vienas klevas, kaštonas, trys ananasinės obelys, kriaušė ir trešnė. Visa kita virto plynu lauku Žemaitijos ir Pavasario gatvių kampe.

Linų fabrikas stovėjęs maždaug ten, kur dabar yra TEO LT pastatas ir „Supernetto“ parduotuvė. Linų fabriko neliko, kai per karą jis buvo subombarduotas, o jo vietą ženklino tik griuvėsių krūva. Bušmų sodybos pastatai buvo nugriauti aštuntojo dešimtmečio pradžioje.

Kapų (Sedos) gatvę kelis kartus kitto Juodpelkis, kol įtekėjo į Ventą prie Lačo malūno. Dabar iš to upelio beliko tik mažytės atkarpos. Jis dingo vamzdynuose po žeme ir pasibaigė Juodpelkio tvenkiniuose.

Priešinga Kapų gatvės pusė buvo dar mažiau užstatyta. Einant nuo geležinkelio, dešinėje gatvės pusėje stovintis namas, pažymėtas Kapų g. antru numeriu, Smetonos laikais priklausė Žadvydienei, kuri dar prieš karą jį pardavė Drąsučiui. Šis namas dar ir dabar tebestovi visiškai apleistas, išdaužytais langais, apaugęs didžiuliais medžiais. Prieš jį stovi grūdų paruošimo punkto sandėliai, elevatoriai.

Už sankryžos su J. Vaičkaus gatve yra namas, kuris iki karo buvo pažymėtas Kapų gatvės 4-uoju numeriu. Jame gyveno Vyšniauskai. Per karą namas stipriai nukentėjo, o po jo buvo atstatytas. Šeštą numerį turinčiame name tarpukariu ir po karo gyveno Antanavičiai. Ji dirbo Mažeikių linų fabrike, kuris kažkada stovėjo maždaug ten, kur dabar yra prekybos centras „Iki“. Po karo, pas šiuos žmones kambarį nuomojo tragiškai žuvęs jaunas poetas Kazys Petroška.

Toliau iki pat Ventos tęsėsi laukai. Einant Kapų gatve ir dar nepasiekus Linų fabriko, stovėjo dar viena sodyba, priklausiusi Antanui Smilgiui. Jis turėjo nemažai žemės, miško, rėmė senosios bažnytėlės statybą, bažnyčiai dovanojęs žemės. A. Smilgio dviejų galų namas stovėjęs maždaug Vilties ir dabartinės Sedos gatvės kampe.

Kur dabar yra prekybos centras „Iki“, naujoji bažnyčia, veikė linų fabrikas, kuris priklausė žydams. Savininkai nuolat keisdavosi. Fabrikas ne kartą degė, ne kartą bankrutavo, ėjo iš rankų į rankas. Šiandien jo nėra likę nė pėdsako. Kitame dabartinės Sedos ir Žemaitijos gatvių kampe buvo ūkininko Bušmos sklypas ir sodyba. Dabar šioje vietoje – tuščias laukas su dar iš anų laikų išlikusiais medžiais. Kapų gatvėje yra gyvenusi Laurinavičiūtė, viena pirmųjų 1905-aisiais metais vargonininko Karolio Pukevičiaus suburto bažnytinio choro chorisčių. Ji kalbėjo lenkiškai ir save laikė lenke.

Kapų gatvėje priešais kapines, kur dabar stadionas, prieškariu ir po jo buvo žema vieta, durpynas ir pelkė. Pokario metais, vykstant rezistencinei kovai, čia buvo palaidoti laisvės kovų dalyviai. Jų kūnus priglaudė žemė gatvės kairėje, važiuojant Tirkšlių kryptimi, prieš dabartinę Pavenčių gatvę ir už jos. Netoli Lietuvos laisvės gynėjų amžinojo poilsio vietos buvo palaidoti ir kiti nelaimingieji. Sovietmečiu, statant naująjį gyvenamųjų namų kvartalą tarp M. Daukšos ir Sedos gatvių, statybininkai rado nemažai žmonių griaučių, kaulų, kariškos aprangos detalių: sagų, diržų sagčių.

Po karo gatvė po 1950 m.buvo pavadinta komjaunuolio aktyvisto, poeto K. Petroškos vardu, kuris šioje gatvėje esančiame name pas Genę Antanavičienę nuomojosi kambarį . Šiandien to namo nebėra. Jis buvo nugriautas amžių sandūroje. Toje vietoje dabar stovi Sedos gatvės 8-asis namas. Vėlyvą 1949-ųjų rudens vakarą K. Petroška iš pasalų buvo nušautas per savo kambario langą. Po žūties jaunuolio atminimas buvo įamžintas gatvę pavadinant jo vardu.

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Kapų gatvei, sovietmečiu, po 1950 m. turėjusiai K. Petroškos pavadinimą, reikėjo naujo vardo. 1990-aisiais Mažeikių architektas Henrikas Štaudė, projektavęs naująją Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią Žemaitijos gatvėje, pasiūlė šiai gatvei suteikti Sedos vardą. Nuo 1991 m. ši gatvė pervadinta Sedos gatve.

Šaltiniai

• Bernarda Plastinina. Kapų gatvė saugo gilią istorinę praeitį // Santarvė. - 2010. - Vasario 6. - Nr. 12; Vasario 13. - Nr. 18. - P. 12