Sėjamoji petražolė

Sėjamoji petražolė
Sėjamoji petražolė (Petroselinum crispum)
Sistematika
Karalystė	Augalai Plantae
Skyrius	Magnolijūnai Magnoliophyta
Klasė	Magnolijainiai Magnoliopsida
Eilė	Salieriečiai Apiales
Šeima	Salieriniai Apiaceae
Gentis	Petražolė Petroselinum
Rūšis	Sėjamoji petražolė Petroselinum crispum

SĖJAMOJI PETRAŽOLĖ, v.t. petruška (Petroselinum crispum), salierinių (Apiaceae) šeimos augalas.

Aukštis 500-100 cm. Augalas 2–3 kartus plunksniškai suskaldytais lapais ir smulkiais baltais, skėčiais susitelkusiais žiedais. Žydi birželio – rugpjūčio mėnesiais. Šaknis verpstiška, gelsvai balta ar blyškiai ruda iš išorės ir balta pjūvyje. Šaknies struktūra tokia pat kaip morkos.

Petražolė kilusi iš Viduržemio jūros šalių. Ten šio augalo dar pasitaiko savaime augančio. Petražolė buvo plačiai prigijusi senovės Graikijoje. Graikų didvyriai ir Olimpinių žaidynių nugalėtojai puošdavosi petražolių lapų vainikais. Petražolėmis šėrė arklius, kinkomus į graikų didvyrių vežimus, tikėdami, kad arkliai bus stiprūs kaip uolos. Iš Graikijos šis augalas paplito po visą pasaulį ir jau viduramžiais petražolė buvo prieskoninis augalas. Kiti šaltiniai teigia, kad Graikai petražoles laikė liūdesio simboliu. Sutikti žmogų, nešantį petražoles, buvo kur kas baisiau, nei leisti juodai katei perbėgti kelią.

Vaistinės savybės ir panaudojimas

Augalui specifinį kvapą suteikia kvapusis aliejus, turintis apiolio, miristicino ir kitų medžiagų. Eterinio aliejaus daugiausia yra vaisiuose ( iki 7 proc.), juose taip pat yra Riebiojo aliejaus ( iki 22 proc. ), flavonoidų ir glikozidų, o šaknyse ir lapuose – vitamino C, provitamino A, mineralinių druskų.Daugiausia vitamino C sukaupiama lapuose. Petražolės, ypač lapinių rūšių, plačiai vartojamos kulinarijoje. Jos ne tik pagražina ir aromatizuoja, bet ir vitaminizuoja valgį. Žalumynų ( dažniausiai su krapais ) įdedama 5 – 10 min. prieš baigiant virti.

Šį augalą įvairiai taiko liaudies medicina. Tradicinėje medicinoje petražole žadinamas apetitas ir gerinamas virškinimas. Puikiai naikina nemalonų burnos kvapą, veikia antibakteriškai, todėl naudingos esant dantenų uždegimui (Kramtyti petražolių šaknį). Sėklų nuoviru varomas šlapimas sergant vandenlige, inkstų ir šlapimo pūslės akmenlige, esant pabrinkimams dėl širdies nepakankamumo, kasos, kepenų ligomis. Homeopatijoje sėklos vartojamos sutrikus mėnesinių ciklui, esant skausmingoms mėnesinėms, prostatos uždegimui ir kaip prakaitavimą skatinantis vaistas. Smulkintos sėklos sumalamos į miltelius .Iš jų dažniausiai daromas nuoviras pagal tokį receptą: imami 4 arbatiniai šaukšteliai sėklų stiklinei verdančio vandens, verdama 15 minučių, atvėsinama, perkošiama ir geriama po šaukštą 4 – 6 kartus per dieną.

Eksperimentai rodo, kad šaknų, o ypač lapų, ištraukos stimuliuoja gimdos raumenis, gerina kvėpavimą ir širdies darbą. Petražolių sultys turi didelį poveikį kraujotakai, ypač kapiliarams – tai svarbu sergant cukriniu diabetu. Petražolių lapai ir šaknys pasižymi nedideliu cukrų mažinančiu poveikiu.

Petražolė vartojama ir kaip išorinis vaistas. Švieži lapai ar suvilgyti sultyse vatos tamponėliai dedami ant uodų ir bičių įgėlimų vietų. Nuo parazitų ( utėlių ) daromas tepalas iš sulčių ar tiršto vaisių nuoviro ( 2 dalys sulčių ir 3 – 4 dalys vazelino). Patepti košele tinka ir įgėlus gyvatei. Petražolės antpilais ir nuovirais plaunamas veidas. Valo pūliuojančius spuogus. Šlakams ir pigmentinėms dėmėms pašalinti rekomenduojama ryte ir vakare valyti odą stipriu šaknų nuoviru, sumaišytu su citrinos sultimis. Odai balinti reikia kasdien plauti veidą šviežių petražolių sultimis.

Petražolės sėklos gerina regėjimą, kraujo apytaką, stiprina kapiliarų ir kraujagyslių sieneles. Krapų antpilas gerina miegą, kai yra nervinė įtampa. Nepatartina vartoti sergant gastritu ir opalige.

• Nuplautos šiltame vandenyje petražolės išliks aromatingos.
• Petražolės ir žiemą bus kaip šviežios, jeigu jas laikysime uždarytame stiklainyje pabarstytas druska.

Liaudies išmintis

Liaudies išmintis byloja: „ Petražolių sauja tolygi saujai aukso“.