Pavirvytės dvaras
PAVIRVYTĖS DVARAS yra Pavirvytės kaime, Virvytės deš. krante. Vienas žymiausių šio dvaro savininkų, Edvardas Paulavičius, buvęs Kališo dabartinėje Baltarusijoje gimnazijos direktoriumi. Atsidėkodami už nuoširdų darbą, gimnazijos steigėjai atsisveikindami jam padovanojo gimnazijos biblioteką, kurią pedagogas parsigabeno į Pavirvytę ir čia įsteigė viešą biblioteką. Paulavičiai keitėsi knygomis su kitų dvarų raštingais savininkais, į Pavirvytę knygų 8 kilometrus pėsčiomis žingsniuodavo ir būsimieji profesoriai Mykolas, Vaclovas bei Viktoras Biržiškos, knygomis buvo keičiamasi ir su gausius tuo metu literatūros rinkinius turėjusiais Santeklių, Daubiškių dvarais.
Dvaro pastatus supo ūksmingas parkas, apie 1900 m. užveistas 10 hektarų sodas; parkas terasomis leidosi į Virvytės slėnį. Laiptai ir alėjos buvę apsodinti karpomais jazminų ir alyvų krūmais.
Išliko apie 7,6 ha buvusio dvaro sodybvietė, sodas sunyko po II pasaulinio karo, baigia sunykti ir gyvenamasis namas, kol kas nesulaukęs pritaikymo šiais laikais.
Yra išlikęs pasakojimas apie šiame dvare vykusią dramą. Profesorius M. Biržiška mini Pavirvytėje 1848 m. nusižudžiusį 35 metų amžiaus Domininką Paulavičių, gal pirmojo iš Paulavičių, Juozo, brolį? Po kelių metų kerdžius ganęs per naktį dvaro arklius. Sutemus atėjęs pas jį Domelis, dvaro savininko brolis, kuris sugyvendavęs su dvaro darbininkais. Abu šnekėjęsi iki aušros. Kai tik kerdžius kildavęs arklių pažiūrėti, ateivis vis sulaikydavęs, girdi, niekur tie arkliai neprapuls. Kai ėmė brėkšti rytas, svečias pasakęs, kad jam laikas eiti, ir pasišalinęs. Tik tuomet kerdžius suvokęs, kad jo nakties pašnekovas miręs ir palaidotas. Tik tuomet išsigandęs. Ir arklius radęs neramius, išgąstingai į būrį susiglaudusius, piktai prunkščiančius.
Iki 1840 m. Pavirvytės dvaras priklausė Ilinčiui. Dvarą iš jo nupirko Juozapas Paulavičius, vėliau jis atiteko sūnui Edvardui Paulavičiui. Švis dvarą apie 1910 m. pardavė Viktorui Nagurskiui, kuris valdė jį iki Pirmojo pasaulinio karo. Iki A. Smetonos dvarų reformos Pavirvytės dvaras turėjo beveik 317 ha žemės. Išparceliuotas 1926 m. Jo žemėje susikūrė Pavirvytės kaimas [1]. 1940 m. buvo belikę tik 82 ha, ir tie patys buvo nacionalizuoti. Šiuo metu dvarui priklauso truputį daugiau nei šeši hektarai žemės [2].
2009 m. dvarą įsigijo mažeikiškis Antanas Naujokas. Planuojama atgaivinti dvaro autentiškumą, viename iš kambarių įkurti muziejėlį. Iš viso buvo 14 kambarių. Yra išlikę nemažai autentiškų fragmentų: kai kurie senieji langai su apkaustais ir langinėmis, gonkos, lubų perdangos padarytos iš molio ir ruginių šiaudų. Naujieji šeimininkai tvarkydami dvarą rado ir įvairių senovinių daiktų: porą skrynių, surūdijusį Antrojo pasaulinio karo metų šautuvą. Yra išlikusios ledaunės sienos, dvaro rūsiai, pirties griuvėsiai. Šis dvaras turi net ir savo akmenį, aplinkinių vadinamą Širdies akmeniu. Jis taip vadinamas dėl to, kad forma primena širdį. Išlikę septyni šimtamečiai dvaro kaštonai. A. Naujokaitis dvarą ketina prikelti naujam gyvenimui pasinaudojant bendra Lietuvos Respublikos ir Europos ekonominės erdvės finansavimo mechanizmo parama pagal programą „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas [3].
Šaltiniai
- ↑ Viekšnių dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. - 1937. - Nr. 29 - 30 (283 - 284). - Liep. 16. - VI metai. - P. 5.
- ↑ Janina Sribaliutė. Pavirvytės dvaras bunda naujam gyvenimui // Mūsų kraštas. Santarvės priedas - 2012. - Lapkr. 15. - Nr. 8. - P. 1, 3.
- ↑ Janina Sribaliutė. Pavirvytės dvaras keliasi naujam gyvenimui // Santarvė. - 2013. - Spal. 19. - Nr. 118. - P. 5.