Kvistė

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
 Gears.gif  Straipsnis šiuo metu tvarkomas.
Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.
Kvistė
Kvistė
Kvistė
Informacija
Ilgis: 28,4 km
Nuolydis nuo ištakų iki žiočių: 54 m
Vandens debitas: vid. 1,0 m³/s
Baseino plotas: 102,5 km²
Ištakos: Raudonoji pelkė
Žiotys: Varduva
Kodas: 30011351
Kvistė ties Ukrinais
Kvistė Pakvisčio k.

KVISTĖ, upė Židikų seniūnijoje, Varduvos (Ventos) kairysis intakas.

Teka iš Raudonosios pelkės į šiaurės rytus per Ukrinus ir Kukių k. teritorijoje įteka į Varduvą, 17,1 km nuo jos žiočių. Kerta Sedos - Židikų (Nr. 207) ir Mažeikių - Židikų (Nr. 170) kelius.

Intakai

  • Kairieji: 19,2 km nuo žiočių - Gabižis (ilgis 9,1 km, baseino plotas 18,3 kv. km), 14,0 km - Gedvydas (ilgis 6,2 km, baseino plotas 13,4 kv. km), 12,4 km - Dubupis (ilgis 3,2 km, baseino plotas 9,0 kv. km), 10,4 km - Girupis (ilgis 2,5 km), 3,5 km - Vičupis (ilgis apie 5 km), 1,8 km - Lašišupis (ilgis 5,8 km), Nurupis (ilgis 4,3 km).
  • Dešinieji: Pavardupis (ilgis 0,6 km)

Pakrantės

Prie Kvistės yra Pakvisčio, Račalių, Asteikių, Pocaičių, Ukrinų, Bukančių, Kukių kaimai. Kair. krante, Asteikių k., yra Pakvisčio, dar kitaip vadinami Asteikių senkapiai (AV 682).

Baudžiavos laikais Asteikių k. Kvistė buvo užtvenkta ir pastatytas malūnas, kuris per 1914 m. karą užsidegė. Po karo buvo atstatytas. 1925 m. malūną nupirko žydas Dovydas Perisas, po to jo sūnus Aizikas. Užėjus vokiečiams, čia vienu metu gyveno vokietis Leonas Grosas. Už malimą reikėjo mokėti pinigais, už 50 kg - pusę lito. Užsinėšus tvenkiniui malūnas buvo išnomuotas Stanislovui Beržinskui, kuris jį suremontavo ir malė iki 1942 m. Susikūrus kolūkiui malūną nupirko Aleksas Žilakauskas, kuris 1971 m. jį perdavė Mičiurino kolūkiui. Dabar malūno nebėra. Pastatas buvo labai senas, todėl jį nugriovė.

Kvistės šlaitai ir vaga skendi vešliuose lapuočių medynuose, kurie dėl gausių ievų vietomis sunkiai praeinami. Gausu nedidelių salpinių pievelių, šlaitų, aikštelių. Kiek didesnė salpa yra ties Dubupiu. Vingiuotas, vešliais lapuočiais apaugęs Kvistės upelis brangintinas dėl išlikusių saugomų ir saugotinų augalų rūšių ir bendrijų ir kaip gražus kraštovaizdžio elementas. Čia auga vyriškoji gegužraibė, kalninis pelėžirnis - labai reta rūšis, Mažeikių rajone po keletą egzempliorių rasta tik šioje vietoje ir prie Gedvydo, siauralapė drėgmenė, dvilapė blandis ir kt.

Mikrotoponiminiai vietovardžiai

  • Akloji - lankelė Bukančių k., ją upė apsupa iš trijų pusių, plotas 0,3 ha.
  • Asteikių velnio akmuo - stambus riedulys, apie 1,1 km į šiaurę nuo buv. Asteikių malūno. Akmuo suskilinėjęs natūraliais ir perkūnijos paliktais grioveliais. Pasakojama, kad akmenį atnešęs velnias, kuris norėjo užtvenkti Kvistę, bet nespėjo, nes užgiedojo gaidžiai, kitoje legendoje sakoma, kad benešant pradėjo aušti ir suskambo varpai.
  • Begalinė bala - į rytus nuo Sedos-Židikų kelio, tarp tilto per Kvistę ir Asteikių malūno liekanų. Čia upė išplatėja ir susidaro maždaug 25 x 20 m dydžio užutekis - sietuva. Kvistės upė tolyn į rytus prateka pietine sietuvos puse. Pasakojama, kad baloje yra paskendusi („praryta") bažnyčia. Pavadinimas „begalinė" rodo, kad šioje vietoje iš senų laikų buvo arba senvagė, arba giliausia Kvistės vieta
  • Bieliauskaitės kalnelis - tarp Ukrinų ir Pocaičių k, į pietus nuo Ukrinų, prie upės, apaugęs pušelėmis, plotas apie 300 kv. m.
  • Bobutlankė - lanka vakarinėje Pocaičių k. dalyje, plotas 0,2 ha.
Kelio Seda - Židikai (Nr. 207) tiltas per Kvistę Asteikių k.
  • Pakvistės k. per upę yra trys tiltai, pavadinti prie jos gyvenusių žmonių pavardėmis: Bugailiškio (jis pastaė pirmą tiltą, nes toje vietoje ėjo visuomeninis kelias ir tilto taip pat reikėjo Bugailiškio ūkiui. Kol jis čia gyveno, tol šiuo tiltu rūpinosi ir taise. Šiuo metu čia likęs tik lieptas), Zonienės, ir Žalimo.
  • Rusų kapeliai - pietinėje Kvistės pakrantėje, ant kalnelio, į pietvakarius nuo Ukrinų.
  • Švedkapiai - kapinaitės Račalių k., apie 1 km į vakarus nuo Sedos-Židikų kelio, apaugusios medžiais ir krūmais.

Padavimai apie Kvistę

Kadaise Renavo apyl. gyvenęs grafas. Jis turėjės didelį plotą žemės. Augino daug naminių gyvulių, daugiausia jaučių ir avių. Vieną vasaros dieną bernas nuvarė jaučių bandą ganyti prie Raudonosios pelkės. Pelkė buvo apaugusi samanomis, bet vietomis tyvuliavo atviros "akys". Vienas jautis turbūt norėjęs atsigerti, staiga ėmė skęsti. Bernas kiek įkirsdamas parlėkė namo, į pono dvarą. Viską papasakojo grafui. Grafas, sušaukęs kitus dvaro kumečius, liepė eiti traukti jaučio. Tie prisikirtę vežimą karčių nuvažiavo į vietą, užnėrė už karties vieno galo grandinę ir užkabino jaučiui už ragų. Prie kito karties galo prikinkė arklius. Taip pamažu jautį ir ištraukė. Ištraukę jautį, jie nutarė išmatuoti tos duobės gylį. Įkišo vieną kartį, neužteko jos, pririšo antrą, trečią ir ketvirtą. Ketvirtoji išsprūdo iš rankų, paslinko į kitą pusę. Žmonės jų laukan nebetraukė ir nuvažiavo namo. Kitą pavasarį iš dvaro atvežė į Asteikių malūną, kuris stovėjo ant Kvistės upės, malti grūdų tas pats bernas, kuris ganė jaučius. Bemalant sustojo suktis girnos. Išėję laukan iš malūno, visi pamatė jo sparnuose įstrigusį keturias surištas kartis. Bernas iš karto suprato, kad tai tos pačios, su kuriomis jie traukė jautį. Taip žmonės sužinojo, iš kurios vietos išteka Kvistė. Šiais laikais tų vietų, kur seniau prasidėjo Kvistė, nė kvapo nebėra, o yra pasakojama, kad, joms užaugus, upė pasirinko pradžią šlapesnėse vietose. (Papasakojo A. Barkauskas, g. 1913 m. Židikų apyl., Kražiškių k. Užrašė Albinas Ulba).

Šaltiniai

  • Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1958. - T. 13. - P. 475.
  • Lietuvos upių kadastras. - Vilnius, 1959. - D. 1. - P. 125.
  • Lietuvių enciklopedija. - 1991. - 2 leid. - T. 15. - P. 34.