Juosvažvynis raudonviršis

Juosvažvynis raudonviršis
Juosvažvynis raudonviršis (Leccinum versipelle)
Sistematika
Karalystė	Grybai Fungi
Skyrius	Papėdgrybūnai Basidiomycota
Klasė	Agarikoidiniai Agaricomycetes
Eilė	Baravykiečiai Boletales
Šeima	Baravykiniai Boletaceae
Gentis	Raudonviršis Leccinum
Rūšis	Juosvažvynis raudonviršis Leccinum versipelle (Fr. & Hök) Snell (1944)

Juosvažvyniai raudonviršiai

JUOSVAŽVYNIS RAUDONVIRŠIS, raudonikis, (Leccinum versipelle), baravykinių šeimos grybas.

Skyriamieji požymiai: kotas apaugęs juodais žvyneliais, kepurėlė nuo geltonos iki raudonai oranžinės spalvos.

Vaisiakūnis

Vaisiakūniai stambūs, mėsingi.

Kepurėlė užauga iki 20 cm skersmens, jaunų vaisiakūnių pusrutuliška, o senesnių grybų plokščiai iškili, plaušuota, žvynuota, oranžiškai geltona, geltonai ruda. Kepurėlės spalva ir plaušuotumas labai priklauso nuo augavietės, dirvožemio rūgštingumo.

Jaunų vaisiakūnių vamzdeliai balsvi, senesnių pilkšvi, iki 3,5 cm ilgio. Poros pilkšvos.

Kotas 8-20 cm ilgio ir 2-5 cm skersmens, į pagrindą storėjantis, baltas, jaunas būna juodai žvynuotas.

Trama balta, kieta, perpjovus arba perlaužus greitai keičia spalvą ir tampa pilkai melsva, žalsvai rausva, rausva ar net juosva. Sporos verpstiškos, 13-16x4-5 mikron.

Biotopas

Dygsta birželio - spalio mėn. lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose, didesnėmis ar mažesnėmis grupelėmis, retai pavieniui. Auga po beržais, drebulėmis, ąžuolais, pušimis. Mėgsta smėlėtus rūgščius dirvožemius.

Reikšmė

Valgomas, labai vertingas grybas. Džiovinant juoduoja, senesni vaisiakūniai tinka sultims gaminti. Marinuojamas, džiovinamas. Verdant galima pridėti truputį acto ar citrinos rūgšties, tuomet mažiau pajuosta.

Paplitimas

Lietuvoje ir Mažeikių rajone dažnas.

Literatūra

• Gminder A., Böhning T. Grybų žinynas. - V., 2008. - 320 p. - P. 27. ISBN 978-9955-21-184-6.
• Urbonas V. Lietuvos grybų atlasas. - K., 2007. - 548 p. - P. 61. ISBN 978-9955-692-59-1.
• Mazelaitis J., Urbonas V. Lietuvos grybai. - V., 1980. - 352 p. - P. 145-146.