Feliksas Pračkauskas

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Jump to navigation Jump to search
Feliksas Pračkauskas
P. Pračkauskio namas dabart. Laisvės ir Laižuvos gatvių kampe, 1928 m.
Namo remontas 1976 m.

PRAČKAUSKIS PELIKSAS (g. 1878-09-22 Buknaičių k., pirmasis Mažeikių miesto burmistras (1920-03-03-- 1920-10).

Jo tėvai Kazimieras ir Ona Žilytė Pračkauskai – teisėti sutuoktiniai. Šeimoje augo aštuoni vaikai. Feliksas buvo antras vaikas po Petronėlės, jaunesni už jį buvo Jurgis, Morta, Kazimieras, Cecilija, Ona ir Agota.Tėvai, turėdami išmaitinti tokį būrį vaikų, vertėsi savo 5 hektarų žemės ūkyje Buknaičių kaime. Šeima gyveno vargingai, todėl Feliksas nuo septynerių metų pradėjo tarnauti pas turtingesnius ūkininkus ir iš viso ištarnavo 14 metų.

Savo biografijoje F. Pračkauskas rašo, kad baigė liaudies mokyklą. Būdamas 21 metų buvo pašauktas į rusų kariuomenę ir joje išbuvo 4 metus. Atitarnavęs joje, po metų buvo mobilizuotas ir dar vienerius metus dalyvavo Rusų-japonų kare. Nuo 1906 m. pavasario iki 1914 m. sausio 1 d. F. Pračkauskas dirbo Rygos geležinkelio stoties sargu. Sezonais įsiprašydavo į Rygos pajūrį, aptarnaudavo vasarotojus.

Sunkiai dirbdamas ir taupydamas kiekvieną centą, F. Pračkauskas susitaupė šiek tiek pinigų ir dar pasiskolinęs iš žmonos Onos Ungeitaitės (g. 1888 m.) dėdės, 1910 m. Mažeikiuose, Miško g. 8, nusipirko namelį su žemės sklypu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. F. Pračkauskas buvo pašauktas į kariuomenę. Tarnavo evakuacijos punkto prižiūrėtoju. Čia praleido ketverius metus. Tarnyboje išklausė visą dezinfekcijos užsiėmimų kursą ir 1916-10-08 gavo pažymėjimą dezinfektoriaus instruktoriaus veiklai vykdyti. Mokėjo rusų ir latvių, truputį lenkų kalbas. 1918 m. F. Pračkauskas grįžo į Lietuvą. Grįžęs rado apgriuvusį savo anksčiau pirktą namą. Todėl ėmėsi jį tvarkyti ir 1921 metais pardavė. Iš gautų pinigų tuoj įsigijo statybinių medžiagų, o iš Mažeikių miesto savivaldybės išsipirkimui gavo sklypą Laisvės ir Laižuvos gatvių kampe ir jame pradėjo statyti gyvenamąjį namą.

Mažeikių apskrities gydytojo įsakymu nuo 1919 m. spalio 1 d. F. Pračkauskas buvo paskirtas apskrities dezinfektoriumi. Už šias pareigas kas mėnesį gavo po 200 auksinų, vėliau 500 auksinų algą. Felikso Pračkausko pažymėjimo nuorašas apie išklausytą dezinfekcijos kursą 1916 m. (Lietuvos valst. centrinis archyvas, f. 380, ap. 1, b. 52, l. 16).

1920 m. kovo 3 d. F. Pračkauskas buvo išrinktas Mažeikių miesto burmistru. 1940 m. liepos 11 d. žurnale „Trimitas“ paskelbti atsiminimai „Kaip Mažeikiai nugalėjo „Muravjovą“. Juose rašoma: „Gana sunkiomis sąlygomis įsisteigusi būsimoji Mažeikių miesto savivaldybė, jos rūpestingi nariai mažeikiškiai burmistras Fel. Pračkauskas su Al. Vaičkum, norėdami, kad besikuriančiai mūsų valstybei daugiau liktų turto, saugojo jį nuo bermontininkų kiek begalėdami. Tuodu vyrai, suradę 7 vietos drąsuolius, apginklavę juos slaptai gautais šautuvais, miestelio pakraštyje, saugiose vietose pastatę savo ištikimus sargybinius – baugintojus, įsakė jiems, ypač nakties metu, kartkartėmis šaudyti. Tas buvo daroma įrodyti, kad vietoje esama stiprių ginkluotų pajėgų. Tai pavyko. Patys du saugodami stotį ir joje esamą turtą, susitarę su kitais ištikimais, tarp bermontininkų skleidė gandus apie vietos partizanų būrių didėjimą bei daugėjimą ir latvių partizanų būrių nuo Lietuvos pusės Mažeikių link žygiavimą. Didesniam bermontininkų įbauginimui, tamsiai nakčiai esant, drąsuoliai arti miestelio papjaustė telegrafo stulpus, juos išvertė ir sugadino elektros šviesą. Taip įbauginti bermontininkai gruodžio 1 d. naktį visai nebemiegojo ir ruošėsi bėgti iš „Muravjovo“… Susikrovę į paskutinį traukinį savo amuniciją ir iš vietos gyventojų prisiplėšto turto, platformas apsistatę kulkosvaidžiais, apie 16 val. išbėgo Šiaulių link ir daugiau nebesugrįžo.“

F. Pračkauskas pasirašinėjo įvairius siunčiamus raštus. Štai 1920 m. rugsėjo 6 d. rašte Mažeikių apskrities valdybai praneša apie nagrinėtą skundą dėl vienos gyventojos iškeldinimo iš nuomojamo namo, kuris buvo paskirtas labdaros tikslams ir vaikų prieglaudai įsteigti. Minėtoji gyventoja nuardė tvoras, iš sandėliukų išplėšė grindis, lubas, išvertė krosnį ir padarė baisią betvarkę visame name. Be to, ši nuomininkė tuose namuose laikė keletą prostitučių ir varė samogoną. Savo kadencijos F. Pračkauskas neišbuvo. Pasak to laiko liudininkų, kilus kažkokiems neaiškumams dėl JAV lietuvių išeivių siunčiamos labdaros, F. Pračkauskas buvo pašalintas iš pareigų. Todėl jau 1920 m. spalio mėnesį buvo perrinktas ir miesto burmistru pradėjo dirbti Petras Kugrys, o F. Pračkauskas tapo Mažeikių miesto tarybos nariu, po to – apskrities valdybos pirmininko pavaduotoju, dar vėliau – jos nariu, kol 1923-01-09 tų pareigų visiškai atsisakė. F. Pračkauskas priklausė Mažeikių miesto savanorių šaulių ugniagesių komandai. Lietuvos ugniagesių organizacijos sąjunga 1932 m. jį apdovanojo 10 metų tarnystės (tarnyboje) ženklu.

Tarpukariu Laižuvos ir Laisvės gatvių kampe F. Pračkauskas buvo pasistatęs namą. Dabar tame name įsikūrusi indų parduotuvė „Vismanta“. XX a. trečiajame dešimtmetyje čia buvo nuomojamos patalpos Mažeikių pradžios mokyklai. Pirmame namo aukšte F. Pračkauskas turėjo parduotuvę, o antrame buvo įsikūrę trys miesto pradžios mokyklos skyriai. Trečią skyrių mokė Elena Šurkaitė, su kitais skyriais dirbo mokytojai Stasys Ličkūnas ir Juozas Markūnas. Mokyklos vedėjas buvo Mažeikių muziejaus įkūrėjas S. Ličkūnas. Šiose patalpose buvo ir asmeninis S. Ličkūno muziejėlis.

Felikso Pračkausko namas Laisvės-Laižuvos gatvių kampe 1928 m. (nuotrauka iš Boleslovo Radžiūno kraštotyrinio rinkinio Mažeikių muziejuje).

F. Pračkauskas buvo vienas iš viduriniosios mokyklos Mažeikiuose (dabar – Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija) 1919 m. steigėjų. 1940 m. pabaigoje šis F. Pračkausko gyvenamas namas buvo nacionalizuotas. Į gyvenimo pabaigą pirmasis Mažeikių burmistras liko be sveikatos, apako, prarado 75 proc. darbingumo. Tolesnis jo likimas nežinomas.

Savo kadencijos jis neišbuvo. Pasak to laiko liudininkų, kilus kažkokiems neaiškumams dėl JAV lietuvių išeivių siunčiamos labdaros, F. Pračkauskas buvo pašalintas iš pareigų, o burmistru tapo iki tol jo pavaduotojas buvęs Jonas Motuzas[1].

Tarpukariu, Laižuvos ir Laisvės gatvių kampe, F. Pračkauskas buvo pasistatęs namą. Dabar tame name įsikūrusi indų parduotuvė „Vismanta". XX a. 3 deš. P. Pračkauskio name buvo nuomojamos patalpos Mažeikių pradžios mokyklai. Pirmajame aukšte Pračkauskas turėjo parduotuvę, o antrajame buvo įsikūrę trys mokyklos skyriai. Trečią skyrių mokė Šurkaitė, su kitais skyriais dirbo mokytojai Ličkūnas ir Morkūnas. Mokyklos vedėjas buvo Mažeikių muziejaus įkūrėjas Stasys Ličkūnas. Šiose patalpose buvo ir asmeninis S. Ličkūno muziejėlis.

P. Pračkauskis buvo vienas iš lietuvių mokyklos Mažeikiuose (dabar - M. Račkausko gimnazija) 1919 m. steigėjų.

Šaltiniai

  1. Bernarda Plastinina. Tarpukario Laižuvos gatvė buvo prestižinė // Santarvė. - 2010. - Spalio 23. - Nr. 120. - P. 10, 13.