Bugenių plytinė
BUGENIŲ PLYTINĖ. Iki pastatant plytinę šioje vietoje buvo bajoro ir miškų urėdo Valerijono Kauneckio lentpjūvė. Vėliau jis įrengė ir plytinę. Pradžioje buvo pastatyta maža krosnelė, kurioje degė plytas. Plytas sudėdavo į krosnį, užmūrydavo, išdegdavo ir tada išimdavo. Darbas buvo nenašus. Apie 1932 metus meistras Rudys pastatė didelę 36 m ilgio ir 20 m pločio zigzaginę 20-ties kamerų plytų degimo krosnį. Ji sumūryta iš tašytų lauko akmenų bei temperatūrai atsparių plytų. Vienoje kameroje išdegdavo iki 7 tūkst. plytų. Degimui naudojo anglis, kurias virš krosnies pakeldavo specialiu vagonėliu. Jas į degimo kameras pildavo pro jų viršuje esančias 18 angų. Šalia plytinės pastatytos pagalbinės patalpos, administracinis pastatas, kuris išlikęs iki šiol ir tapęs gyvenamuoju namu.
Apie 1934 m. plytinė pradėjo dirbti pilnu pajėgumu. Molį kasė rankomis iš savininko V.Kauneckio laukų, vad. Armalyno, esančio už 1,5 km nuo plytinės. Į molio karjerą buvo nutiesti bėgiai. Vežimėlius su moliu traukė arkliai. Iškastą molį gabeno į plytinę. Vagonėlius su moliu tempdavo aukštyn ant lynų bėgiais ir versdavo į krūvą. Molio ruošėjai maišydavo su vandeniu ir smėliu. Žiūrėdavo, kad molyje nebūtų kalkių, nes nuo kalkių labai prastėdavo plytų kokybė. Sumaišytą molį palaikydavo kelias dienas. Pagrindinis maišymas vykdavo maišyklėje. Iš maišyklės molis patekdavo į kitą mašiną, kuri formavo molio juostą. Iš tos juostos pjaudavo plytas. Pjaudavo rankiniu būdu. Išpjautas plytas dėdavo eilėmis į vagonėlius, kurie riedėdavo į džiovyklą, po to - ir į saugyklą, kad pasibaigus molio kasimo, ruošimo sezonui, būtų ką krosnyje degti.
Produkcijos išgabenimui, žaliavos parvežimui buvo nutiestas siaurasis geležinkelis, ėjęs su pavingiavimais iki Ventos geležinkelio stoties. Siaurojo geležinkelio bėgių ilgis siekė apie tris kilometrus. Vienas jo galas, prasidėjęs plytinėje, ėjo žemyn virš Šerkšnės upės, kirto savininko sodybą tarp sodo ir pastatų - dabartinį plentą, vinguriavo per laukus Ventos geležinkelio stotis link.
Per sezoną padarydavo iki 2 mln. plytų. Sezonas trukdavo nuo gegužės iki spalio mėn. Plytas degė iki naujųju metų, o formavo iki šalčių. Žiemą nebuvo galima dirbti, nes nuo šalčio suskildavo šlapios plytos. Laikė plytas džiovyklose. Į džiovyklas tilpdavo iki 75 tūkst. nedegtų plytų. Buvo 5 džiovyklos. Per vieną dieną išdegdavo po 6 tūkst. plytų. Pagamintas plytas dėdavo į arkliais traukiamus vagonėlius ir veždavo į Ventos geležinkelio stotį. Ten kraudavo į vagonus. Be degtų plytų gamino ir nedegtas. Jos dėl pigumo turėjo paklausą vietinių gyventojų tarpe. Iš viso plytinėje dirbo apie 60 darbininkų. Pirmasis naujosios plytinės vadovas buvo Rudys.
Prie plytinės V. Kauneckis apie 1938 m. pastatė ir elektrinę, patvenkus Šerkšnės upelį. Elektrinė veikė trumpai, nes kaimyninių žemių savininkai nesutiko, kad patvenkta Šerkšnė užlietų jų pievas. Visus plytinės dokumentus tvarkė raštvedys Vainutis(?), mašinomis ir degimo krosnis rūpinosi meistras Rudys. Ištrėmus Valerijoną su žmona į Sibirą, plytinė nacionalizuota ir tapo Bugenių tarpūkine plytine. 1932-36 m. Bugenių plytinėje dirbo Aleksandras Ličkūnas. Plytinėje buvo gaminamos ir čerpės. Ant kiekvienos atspausdavo savininko vardą, pavardę ir pagamanimo vietą. Pokario metais Bugenių plytinė priklausė Mažeikių promkombinatui, Tarpkolūkinei statybos organizacijai, Kompresorių gamyklai. Vietoj anglių degimui buvo bandyta panaudoti skystą kurą. Nuo 1959 m. plytinėje dirbo Ignacas Vaizgiela. 1961 m. plytinę uždarė, bet 1964 m. vėl atidaryta, bet tuo metu molį jau kasė ekskavatoriumi. 1992 m. uždaryta.
Šlatiniai
- Šverebas P. Bugenių plytinė // Gimtinė. - 1996. - Nr. 1.