Žibikų akmuo
ŽIBIKŲ AKMUO, Juodasis, arba Meilės, akmuo, Respublikinės reikšmės geologijos gamtos paveldo paminklas.
Yra Viekšnių seniūnijoje, Žibikų miške (38 kv., 2 skl.), apie 0,2 km į šiaurę nuo Viekšnių-Tirkšlių kelio[1]. Gamtos paminklu paskelbtas 1964 metais, kartu tai ir archeologijos paminklas. Nuo 1985 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės paminklų.
Akmuo plokščiu paviršiumi, netaisyklingos ovalinės formos, 5,59 m ilgio, 3,76 m pločio, 1,98 m aukščio. Pietinėje jo dalyje yra matomos dvi 80-90 cm ilgio lapto pavidalo pakopos. Paviršius grubus, nenugludintas. Akmenį sudaro silikatų klasės mineralai plagioklazas, granatas ir mikroklinas, silicio dioksido mineralas kvarcas, filosilikatinis mineralas biotitas. Juoduoju akmeniu vadinamas dėl juodos spalvos plutelės, dengiančios didžiają paviršiaus dalį. Ja pasidengė ilgą laiką buvęs apsemtas vandens, greičiausiai tekančio. Tada į akmens paviršių įsigėrė geležies grupės elemento mangano junginiai ir dėl to paviršius pajuodo. Kažkurį laiką dalis akmens buvo iškilusi virš vandens, nes viena pusė liko plika,be juodos plėvelės.
Tikėtina, kad šis akmuo buvo atneštas priešpaskutiniu ledynmečiu, kuris baigėsi prieš 70 tūkst. metų iš Švedijos ar šiaurės Suomijos, ir gulėjęs didžiulio ežero pakraštyje, kurį geologai sąlyginai vadina Ventos paleoežeru.
1906 m. šiuo akmeniu susidomėjo prof. L. Kšivickis, kuris spėliojo, kad tai gali būti meteoritas[2].
Ventos regioninio parko direkcijos iniciatyva akmens aplinka sutvarkyta, pats akmuo daugiau atidengtas, akmenimis išgrįstas takelis prie jo, lankytojams įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, pagamintas informacinis stendas.
Padavimai
Manoma, kad prie šio akmens dar nuo akmens amžiaus vykdavo religinės apeigos, ritualai. Meilės akmeniu pavadintas todėl, kad apie 1930 m. šioje vietoje tragiškai pasibaigė liūdna meilės istorija. Seni žmonės pasakojo, kad paprastas jaunuolis pamilo turtingo ūkininko dukrą. Tėvai jai neleido tekėti už vargšo. Tačiau jausmas buvo toks stiprus, kad jaunuoliai verčiau nusprendė išeiti iš gyvenimo, negu atsisakyti savo meilės. Paskutinis jų dviejų susitikimas įvyko prie šio akmens. Prieš ateidamas čia, jaunuolis atkeršydamas padegė savo merginos tėvų namus. Jis turėjo ginklą, kuriuo nušovė mylimąją ir čia pat nusišovė pats. Toje vietoje, kur jie atsisveikino su gyvenimu, žmonės rado aplink primėtyta saldainių popierėlių. Galbūt taip įsimylėjėliai bandė „pasaldinti" paskutines gyvenimo akimirkas. [3].
Apie šį akmenį yra užrašyta keletą padavimų: 1. Velnias nešė šį akmenį, norėdamas sugriauti Viekšnių bažnyčią, bet nespėjo to padaryti, nes ryte užgiedojo gaidys. 2. Naktimis akmuo prasiveria, iš jo išlenda mergaitės ir per naktį čia šoka. 3. Saulei leidžiantis ant akmens verpia laumės. Jeigu žmogus, eidamas nuo akmens, atsisuka ir pamato laumes, tai tuoj pavirsta į pušelę (LŽV - Lietuvos žemės vardyno anketa, E. Deniušienė). 4. Prie akmens paslėptas Napoleono auksas[4].
Šaltiniai
- ↑ Respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašas // Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - V., 1973. - P. 98.
- ↑ Kviklys B. Mūsų Lietuva. - 2-oji (fotogr.) laida. - V., 1992. - T. 4. - P. 433.
- ↑ Marius Stonys. Meilės akmens „gyvenimo" istorija - sudėtinga kaip ir meilė // Vakarų Lietuva. - 2011. - Nr. 33. - P. 1-2.
- ↑ Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. - V., 1998. - 744 p.
Nuorodos
- Vikipedija, Juodasis akmuo.
- Kultūra - ŽIBIKŲ JUODASIS ARBA MEILĖS AKMUO