Skleipių dvaras

Straipsnis šiuo metu tvarkomas. Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.

SKLEIPIŲ DVARAS. Buvo už 9 km nuo Viekšnių miestelio, Virvytės dešiniajame krante, Skleipių kaime.

Skleipių dvaras buvo už kokių 400 metrų nuo Skleipių malūno vietos į rytus ir šiaurės rytus, Pavirvytės dvaro link. Beveik visi pastatai buvo ant kalno. Seniau buvo namas (rūmas), klėtis su rūsiais po ja, daržinė, kūtės, du kumetynai. Vienas kumetynas ir kūtės buvo pakalnėje. Kumetynas buvo netoli pušies ir šaltinio. Šiauriniame dvaro žemių pakraštyje pradėtas imti žvyras. Šiaurėje Skleipių dvaro žemes nuo Pavirvytės dvaro žemių skyrė iš rytų į vakarus, į pakalnę Virvytės link einantis keliukas. Nuo keliuko kiek į pietus, išgraužęs kalne sau vagą, žemyn į Virvytę tekėjo upelis. Dar kiek į pietus, ant kalvelės, ir buvo dvaro pastatai. Nuo pastatų į pietus dar buvo šiek tiek dvaro žemės. O dar toliau į pietus — jau Kapėnų dvaro laukai, žemės tų žmonių, kurie valdė malūną.

Ant kalno prie dvaro buvo daugybė akmenų. Pasakojama, kad čia milžinai norėję bažnyčią statyti. Kai dvarą dar valdė Urbonavičiai, jame viešėdavo vaistininkas Vincentas Aleksandravičius su šeima. Šis Skleipius vadinęs Slepiais, nes per karus kalne būdavo slėptuvės. Aleksandravičiai pasakodavę, kad Skleipių dvaras pastatytas ant milžinų kapų, todėl visi, kas čia gyveno, nusigyveno. Ir visur čia visiems vaidendavosi. Kambariuose, aplink dvarą ir prie malūno — visur vaidendavosi.

Dvaro namas (rūmas) buvo didelis — 15 metrų ilgio, 9 metrų pločio. Aplinkui daug medžių — liepų, klevų, ąžuolų, augo dekoratyvinių augalų. Taip buvo ir sodas.

Skleipių dvare visų pirma gyveno Urbonavičius. Prieš I pasaul karą dvarą valdė Kanapackis, vėliau - pasidalijusios Kanapackio dukterys. Viena ištekėjo už Saunoriaus ir paliko čia gyventi, o Kanapeckis su viena dukterimi išvažiavo į Vokietiją. Saunoriai turėjo dvi dukteris, bet abi mirė. Po kiek laiko mirė ir Saunorienė.

Vėliau Skleipių dvarą valdė Natkevičiai, kuriems, kai vokiečiai užėmė Klaipėdos kraštą, valdžia jų ūkį prie Klaipėdos išmainė į Skleipių dvarą. Skepiuose jie gyveno ir dar dvarą nuomojo. Natkevičių duktė ištekėjo už Adomaičio. Adomaičiai irgi čia gyveno. Skleipių dvarą vėliau nuomojo Jonas Olšauskas, kurie su Adomaičiais čia kartu gyveno apie 12 metų. Paskui Adomaičiai išsikėlė kitur. Viską, kas liko iš jų ūkio už 4 tūkstančius rublių iš Adomaičių nupirko Olšauskai. Šie padėjo nukaršinti senąjį Natkevičių, o Natkevičienė paskui išvažiavo pas dukterį. Vėliau dvaro pastatai pradėjo griūti, klėtį ir daržinę nugriovė kolūkis.

Skleipių dvaro klėtis buvo ant kalniuko. Žemiau pro ją ėjo keliukas. Saunorius su broliu pradėjo kasti prie klėties bulvėms rūsį. Kada įsikasė gilyn iki krūtinės, aptiko žmogaus kaulus. Pakalnėje buvo kūtės, o dar žemiau, nuo senosios pušies į šiaurę, gal mažiau kaip už 50 žingsnių, kiek nusileidus žemyn į Virvytės pusę, buvo šaltinis. Jis niekuomet neužšaldavo. Ties dvaru, pavirvytėje, augo sena guoba. Žmonės kalbėjo, kad po ta guoba užkasti pinigai. Guoba paseno, supuvo. Piečiau, arčiau dvaro, irgi pavirvytėje, dar tebeauga nelabai aukšta sena pušis. Pasakojama, kad seniau vienas kumetis po ta pušimi norėjęs išsikasti rūsį bulvėms. Ir atkasė žmogų besėdintį. Sutręšęs, bet sėdi. Pasakodavo, kad tai buvęs vagis. Žmonės jį užmušę ir įmetę į jau tada ten buvusį bulvių rūsį.

Ten, kur buvo Skleipių malūnas, seniau buvo Kapėnų dvaro žemė. Kada dalino Kapėnų dvaro žemę, Šiaulys gavo 8 hektarus, Vėlavičius — 8 hektarus, Gumuliauskas — du ir pusę hektaro. Kažkam teko tie 6 ar 7 hektarai žemės su pastatais. Vėliau viską nupirko Kondratavičius ir padarė malūną .