Jonas Motuzas

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
22:12, 30 lapkričio 2013 versija, sukurta MKE-Robotas (Aptarimas | indėlis) (MKE-Robotas pervadino puslapį Motuzas Jonas į Jonas Motuzas: Vardas->Pavardė)
Jump to navigation Jump to search
Jonas Motuzas, apie 1912 (?) m. nuotr.
Jono Motuzo ir dukros Eugenijos Motuzaitės kapas Mažeikių kapinėse

MOTUZAS JONAS (g. 1864-11-09 Milių k. - m. 1929-12-01 m. Mažeikiuose; palaidotas 1929-12-03 Mažeikių parapijos kapinėse. Lit. šalt. nurodomos ir kitos gimimo datos – 1862 ir 1863 m.), pirmasis Mažeikių fotografas, 1921-1923 m. Mažeikių burmistras (nurodoma ir 1919-1924 m.), liaudies meistras.

Gimė vidutinio valstiečio šeimoje. Rašto lietuvių – gimtąja kalba mokėsi pas kaimo daraktorių giminaitį Lengvenį. Vėliau baigęs Viekšnių pradžios mokyklą, kur buvo mokama tik rusiškai, 18 metų būdamas išvyko į Liepoją. Čia mokėsi įvairių amatų: šaltkalvio, spaustuvininko, knygryšio ir kt. Liepojoje taip pat susipažino su lietuviais spaudos platintojais. Tačiau Liepojoje spaudą platinti buvo sunku, todėl netrukus grįžo pas tėvus į Milių k. 1884 m. buvo pašauktas į caro kariuomenę. Penkeris metus tarnavo Odesos karo ligoninėje. Ten išmoko rusiškai skaityti ir rašyti, taip pat fotografuoti, susipažino su homeopatija ir kitais gydymo būdais, įgijo karinio medicinos felčerio kvalifikaciją. Grįžęs, apsigyveno Viekšniuose. Kariuomenėje pramokęs fotografuoti ir nusipirkęs fotoaparatą, pradėjo verstis fotografo amatu. 1892 m. Leckavos bažnyčioje vedė siuvėją Oną Kryževičaitę (arba Kryžaitę) iš Buknaičių k. Susituokę 1892-1893 m. gyveno Viekšniuose. 1892 m. Laižuvoje nufotografavo Antano Vienažindžio laidotuves ir sukūrė fotografiją-vinjetę su keliais poeto gyvenimo vaizdais. 1893 m. su žmona persikėlė gyventi į Sedą, čia Jonas vertėsi fotografo ir auksakalio amatu. Sedoje susipažino su lietuvišką spaudą platinusiais žmonėmis ir pats pradėjo pavojingą knygnešio darbą. Apie 1898 m. apsigyveno Mažeikiuose. Čia Bliumentalio name (Vasario 16-osios g; pastatas nugriautas) įsirengė fotolaboratoriją, kurią už poros metų perkėlė į savo pastatytą nuosavą namą Vytauto g. Nr.12.

J.Motuzas susipažino su Laižuvos klebonu, poetu kun. Vienažindžiu, kuris įkalbėjo jį imtis sunkaus ir pavojingo knygnešio darbo. Spaudą ir knygas gaudavo iš Tilžės, Telšių, Sedos, Žemaičių Kalvarijos. Keliaudamas į Prūsiją pargabenti laikraščių ar knygų, tuo pačiu leidėjams perduodavo kun. Vienažindžio ir kitų parašytas žinias. Pargabentą lietartūtą abu platino apylinkėje. Palaikė ryšius su knygnešiais Vincu Juška ir Jeriku, Buču, pats platino knygas, LSDP laikraštį „Darbininkų balsas" ir kitą nelegalią spaudą.

1896-11-08 grįžtant iš Prūsijos su knygų nešliava J.Motuzą pastebėjo pasienio sargybiniai, tačiau įbrido iki kaklo į šaltą upelio vandenį ir nebuvo sulaikytas. Šis persišaldymas pakenkė sveikatai. Tačiau 1898 m. rudenį pasienio sargybiniaiai jį sučiupo, bet gabentas knygas suspėjo išmesti ir norėjo pabėgti. Tardant buvo mušamas, tačiau mokėdamas rusų kalbą sugebėjo pameluoti ir buvo paleistas. Knygas gabeno 9 metus.

1905 m. aktyviai dalyvavo revoliuciniame judėjime. Buvo įsirengęs slaptą spaustuvėlę, spausdino įvairius atsišaukimus. Be to, ruošė atsišaukimus ir kalbas Antanui Taurinskui. Visus šiuos raštus perrašydavo atvykęs į Milių k. J.Motuzo sesers sūnus Marcijonas Lengvenis, kuris mokėsi Palangos gimnazijoje ir vėliau dirbo felčeriu Viekšniuose. 1905 m. revoliucijos metu, bijodamas suėmimo, J.Motuzas su žmona 1906 metais keliems mėnesiams pasitraukė į Vitebską pas savo dėdę Šiuipį, kuris buvo medicinos felčeris, gerai žinojo homeopatiją.

Jono Motuzo namas 1918 m. Čia rinkdavosi pažangio minties žmonės

J. Motuzas visa gyvenimą buvo veiklus, rūpinosi visuomenės reikalais. Būdamas fotografas ir šiaip viskuo besidomintis žmogus, jis dalyvaudavo visuose visuomeniniuose įvykiuose ir fotografavo žmonių susibūrimus, mitingus, šventes. J. Motuzo nuopelnu galima laikyti Mažeikių vardo atstatymą miestui. 1918 m. jis savo rankomis nupiešė iškabą „Mažeikiai" ir naktį ją iškabino prie stoties. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1921-1923 m. buvo išrinktas Mažeikių burmistru. Būdamas tase pareigose J. Motuzas ragino žmones nuomotis, o paskui pirkti sklypus ir staytis namus, jo šeimos pastangomis įsikūrė Mažeikių progimnazija, išaugusi į gimnaziją, prie pušyno (dabar Birutės-Mindaugo gatvių kampas) pastatytas betoninis kryžius-paminklas kaizerinės vokiečių okupacijos metais sušaudytiems mažeikiečiams atminti. Kryžiaus liejimą ir statybą organziavo ir darbus atliko pats J. Motuzas.

Iš medžio drožė įvairias skulptūras, neblogai piešė, kūrė meniškus papuošalus, auskarus, pagal užsakymą liedinęs vestuvinius žiedus, daug fotografavo, buvo liaudies gydytojas homeopatas. Odesoje susipažinęs su homeopatija, pirkosi reikalingų homeopatinkių preparatų, mokėjo pažinti, pat rinko ir augino gydomuosius augalus ir teikė žmonėms pagalbą. Žinojo ir gydymą akupunktūra. Jo sodyboje išlikęs jo nulietas stulpas su šventojo Florijono statulėle ir užrašu: „Nuo bado, maro, ugnies ir karo saugo mus Viešpatie".

Mažeikių muziejuje yra keletą 1903-1920 m. jo darytų nuotraukų su miesto vaizdais, įžymesniais gyventojais. Buvo nufotografavęs A.Vienažindį Laižuvoje, J.Vačkaus „Skrajojantį teatrą”. Paruošė dekoracijas pirmajam J.Vaičkaus spektakliui Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės komedijai „Velnias spąstuose", kuris 1905-06-29 įvyko Mažeikiuose. Vaidindavo ir spektakliuose.

Jono Motuzo vadu pavadinta šalia Vytauto gatvės buvusi Smėlio gatvė.

Vaikai

  • 1894-01-23 Sedoje gimė pirmoji duktė Teofilė.
  • 1896 m. - sūnus Bonaventūras.
  • sūnus Bankracijusmirė vos kelių savaičių.
  • 1899-09-20 Mažeikiuose gimė duktė Kleopa, krikštyta Tirkšliuose.
  • 1901 m. - sūnus Anastazijus (vadintas Nasteliu) mirė septynerių metų.
  • 1902-10-28 - duktė Izabelė, krikštyta Tirkšliuose.
  • 1905-07-22 - sūnus Jonas.
  • sūnus Simonas (vad. Simelė) mirė kelių mėnesių.
  • 1909-01-01 - duktė Eugenija (Ougelė).

Jono Motuzo tėvai

Jono Motuzo tėvas - Teodoras (Tavadorius) Motuzas (m. 1880-03-06; palaidotas Viekšnių senosiose kapinėse), motina - Pranciška Motuzienė (m. 1895-09-28). Ant abiejų kapo yra 1930 m. jų dukros Barboros Lengvenienės pastatytas paminklas.

Šaltiniai

  • Ramanauskas V. Pirmasis Mažeikių fotografas - įvairialypė asmenybė // Būdas žemaičių. - 2004. - Lapkričio 26. - Nr. 137. - P. 7.
  • Mes iš Motuzų giminės. - 2004. - 150 l. - L. 7-31.
  • Lietuvos valst. istorijos archyvas: F.1382, ap.1, b.4, l.81.
  • Laurinavičius J. Pirmasis Mažeikių fotografas // Pergalės vėliava, 1976. - Nr. 15.
  • Laurinavičius J. Jis fotografavo A.Vienažindį. - Kraštotyra. Vilnius, 1980. T. 11. - P. 90 - 93.
  • Radžiūnas B. Mažeikių knygnešys // Pergalės vėliava, 1989. - Nr. 106.