Ašva

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
19:32, 29 lapkričio 2009 versija, sukurta 78.58.46.114 (Aptarimas)
(skirt) ← Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija → (skirt)
Jump to navigation Jump to search
Ašva
Ašva
Ašva
Informacija
Ilgis: 32 km
Nuolydis nuo ištakų iki žiočių: 38 m
Vandens debitas: prie žiočių: maks. 40, vid. 1,3 m³/s
Baseino plotas: 158 km²
Ištakos: Kamanų pelkės
Žiotys: Vadakstis
Kodas: 30011236

AŠVA, upė Mažeikių ir Reivyčių seniūnijose, Vadaksties (Ventos) kairysis intakas.

Teka į šiaurės vakarus iš Kamanų pelkių pro buv. Ašvėnų ir Meižių dvarvietes, Meižių ežerą, kerta Mažeikių-Laižuvos geležinkelį (17,0 km nuo žiočių) ir Mažeikių-Ežerės plentą. Ties Leckavos k. įteka į Vadakstį, 3,3 km nuo jos žiočių. 1936 m. Tulnikių k. per Ašvą pastatytas gelžbetoninis tiltas [1].

Intakai

Pakrantės

Ašvos ir Osupio (deš.) santaka Tulnikių k.

Pakrantėse yra Sovaičių, Žiogaičių, Dargių, Urvikių, Reivyčių, Tulnikių k. Buvo du vandens malūnai: Reivyčiuose (vad. Dargio malūnėlis, medinis; buvo vienos girnos, kartais sukamas elektra. Seniau kaime buvo vėjinis malūnas, bet pastačius vandens malūną ant Ašvos, sugriuvo) ir Leckavoje. Žemupyje du tvenkiniai: Leckavos (plotas 11,7 ha) ir Tulnikių (29,0 ha).

Ašvos ir Vadaksties santakoje yra Fermos k. kapinaitės (rusų), Alksnupio santakoje - Tulnikių senkapiai, vad. Kušlėnų senkapiais (AV-663). Prie upės yra Urvikių k. I ir II, Dargių k. kapinaitės, poeto Leono Skabeikos 1904-1936 m. gimtinė Žiogaičių k, Žiogaičių k. I ir II, Sovaičių k. kapinės.

Slėnis

Ašvos slėnis aukštupyje plokščias, vėliau gilus ir siauras. Žemupyje šlaitai 8-12 m aukščio, srovės greitis 0,2 m/sek. Upės slėnio pievos vadinamos Paašvio pievomis, Reivyčių k. yra viksvomis priaugusi salelė, vad. Dargio salelė.

Botaniniu atžvilgiu nuosekliau ištyrinėta Ašvos atkarpa nuo kelio į Tulnikių gyvenvietę iki tilto per Ašvos tvenkinį. Pakrančių medynus sudaro beveik vien lapuočiai: liepos, uosiai, baltalksniai, juodalksniai, beržai, drebulės, laukinės obelys. Iš krūmų paminėtini ievos, gluosniai, karklai, serbentai, sausmedžiai, auga putinai, šermukšniai, apyniai, pasitaiko eglių, kadagių. Medynai užpavėsinę skaidrią, vaizdingą, tarp akmenų sruvenančią upelio vagą. Vietomis upelyje yra didelių akmenų. Žolinė danga vešli tiek medynuose, tiek pievose ir pievutėse, kurių dauguma - šlapios. Tai daugiausia drėgnų ir šlapių vietų rūšys ir bendrijos. Miške po medžiais gausu triskiaučių žibuolkių, kitų efemerinių augalų rūšių: plukių, švitriešių, rūtenių. Vėliau suveši kašubinis ir vilnotasis vėdrynai, varpotoji glaudenė ir juodžolė, gausu paparčių, pasitaiko miškinė varnalėša. Baltalksnynuose ir kitur neretai želia gojinė miglė, daugiametis laiškenis, laukinis česnakas, vaistinė baltašaknė, plačialapis katilėlis, kiaušininė dviguonė, įvairios žliūgių rūšys, trigyslė smiltgraibė. U

Upėje ir senvagėse gausu geltonžiedžių lugnių, plunksnalapių griovenių, pelkinių skiautalūpių, balinių asiūklių ir kt. Pakrantes tarsi įrėmina paupinių jonpaparčių, geltonžiedžių vilkdalgių, balinių ajerų, šiurpių ir kitų augalų grupelės. Šlapiose paašvio pievose vyrauja miškinis skudutis ir builis, burbuliai, garšvos, kartenės, žiognagės, nendriniai dryžučiai, pieviniai pašiaušėliai, vingiorykštės, pušyninės gelteklės, raudonžiedžiai šaiai, kupstinės ir kitos viksvos, pelkinės kreisvės. Sausose šlaitų keterose ir aikštelėse vasarą mėlynuoja kalninė austėja, uogas sirpina paprastosios ir šlaitinės žemuogės. Šiame gamtos kampelyje auga keletas saugomų augalų rūšių: baltijinė gegūnė, miškinė varlanlėša.

Etimologija

Ašva senovės indų kalba reiškia kumelė. Yra užrašyta, kad prūsai kumelių pieną vadina aswinan. Taigi Ašvos vardas yra labai senas lietuviškas žodis, atsineštas iš indoeuropiečių prokalbės.

Literatūra

  • Lietuviškoji enciklopedija. - Kaunas, 1933. T. 1. - skl. 1377.
  • Lietuvių enciklopedija. Boston, 1953. T. 1. - P. 338.
  • Lietuvos upių kadastras. V., 1959. - D. 1. - P. 124.
  • Papečkys K. Ašva // Mokslas ir gyvenimas. - 1973. - Nr. 7. - P. 60
  • Lietuvių enciklopedija. - 1991, 2 leid. - T. 15. - P. 34.
  • Visuotinė lietuvių enciklopedija. -V., 2002. - T. 2. - P. 117.

Šaltiniai

  1. Žemaičių prietelius. - 1936. - Nr. 40.

Nuorodos