Šablonas:Šios savaitės straipsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Jump to navigation Jump to search
 
(nerodoma 11 tarpinių versijų, sukurtų 2 naudotojų)
1 eilutė: 1 eilutė:
[[Vaizdas:Mazeikiu ligonine1 1924 m. MKE.jpg|thumb|right|160px|Mažeikių ligoninė 1924 m.]]
[[Vaizdas:Santarve.MKE.2008-06-07.jpg|thumb|right|160px|„Santarvės" redakcija]]
'''[[Mažeikių ligoninė|MAŽEIKIŲ LIGONINĖ]]'''. Iki ligoninės įkurimo mieste dirbo privatūs gydytojai. 1914 m. gegužės 4 d. mirė vienintelis mieste dirbęs gydytojas Panzeržinskis, turėjęs daug praktikos ir užsitarnavęs gyventojų pagarbą. Gydytojas gydė ne tik miesto, bet buvo kviečiamas ir pas aplinkinių vietovių ligonius. Miestiečiai reikalvo naujo gydytojo lietuvio <ref>Mažeikiškis. Reikalingas gydytojas // Viltis. - 1914. - Geg. 7 (20). - Nr. 99. - P. 3. </ref>. Juo tapo gyd. Mikuckis, atsikėlęs iš Telšių (dirbo iki 1914 m. birželio mėn.). Tačiau žydai suskubo pasikviesti savo tautietį gydytoją ir jam mokėti priemoką 800 rub. per metus <ref>L. Kvistys. Įvairūs atsitikimai // Viltis. - 1914. - Birž. 12 (24). - Nr. 127. - P. 2.</ref>.
'''[[Santarvė|„SANTARVĖ"]]''', Mažeikių rajono laikraštis, leidžiamas nuo 1990 m. kovo 1 d. Redakcija įsikūrusi [[V. Burbos gatvė|V. Burbos g.]] 6. Direktorius [[Arūnas Jarmoška]], vyr. redaktorė [[Audronė Malūkienė]], leidėjas [[Alvydas Balčiūnas]] (nuo 2003 m.). Baigiantis II-am pasauliniam karui Zenonui Skeiviui buvo pavesta organizuoti Mažeikių apskrities laikraščio redakciją ir spaustuvę. 1945 m. balandžio 10 d. pasirodė dviejų puslapių [[Mažeikių tiesa|„Mažeikių tiesa"]] pirmasis numeris. Nuo 1945 m. kovo 1 d. pirmieji „Mažeikių tiesos" redakcijoje pradėjo dirbti sekretorius (techninis redaktorius) Vacys Asauskas ir literatūrinis darbuotojas Vytautas Šadauskas.  
---------------------------
[[Vaizdas:Tulžys.jpg|thumb|right|160px|Tulžys]]
'''[[Tulžys|TULŽYS]]''' (''Alcedo atthis''), tulžinių šeimos paukštis. Rajono teritorijoje perinti, migruojanti, žiemojanti rūšis. Poruotis pradeda vasario – kovo mėn. Peri pavienėmis poromis, skardžiuose išsikastuose urveliuose. Priklausomai nuo grunto urveliai būna 0,4 – 1 m ilgio. Kiaušinius deda urvelio gale esančioje lizdo kameroje, tiesiog ant žemės, retkarčiais išklotoje keletu šapelių ar žolių stiebelių. Gegužės pabaigoje – liepos mėn. patelė sudeda 4 – 8 (dažniausiai 5 – 7) baltus, blizgančius kiaušinius. Peri abu porelės nariai (daugiausiai patelė) 20 – 21 parą. Jaunikliai lizdą palieka po 23 – 28 parų. Per vasarą tulžiai išveda 2, rečiau – 3 jauniklių vadas.
Minta smulkiomis žuvimis, varliagyviais, vėžiagyviais, vabzdžiais bei jų lervomis.
--------------------------------
[[Vaizdas:Grazina Vainutiene. MKE 2015-02-26.jpg|thumb|right|160px|Gražina Vainutienė]]
'''[[Gražina Vainutienė|GRAŽINA VAINUTIENĖ]]''', [[Sedos gimnazija|Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos]] mokytojos metodininkė, Sedos kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė, vaikų folkloro ansamblių „Rėmoliokaa“ ir „Cyroliokaa“ vadovė, rašytojos [[Pečkauskaitė Marija-Šatrijos Ragana|Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos]] premijos laureatė (2015 m.).


Ligoninė įkurta 1921 m. 1923 m. pastatytas jai medinis namas, 1925 m. prie jo pristatytas fligelis, ligoninė praplėsta; joje buvos 20 lovų, Todėl iš Sedos perkelta ir pati ligoninė; dirbo vienas felčeris. 1923 m. dirbo gydytojas Mikuckis, kuris metų pabaigoje atleistas. 1923 m. pabaigoje ligoninėje pradėjo dirbti gydytojas [[Burba Vladas|Vladas Burba]], atvykęs iš Rusijos. Ligoninėje operacijos buvo atliekamos ant paprasčiausio medinio stalo, kurį laiką prie žibalinės lempos, nes nebuvo elektros. 1926 m. V.Burbos pastangomis ligoninėje įsteigta klinikinė laboratorija, kurioje iš pradžių jis pats atlikdavo tyrimus. 1928 m. gautas rentgeno aparatas. Ligoninėje pradėjo dirbti dar du gydytojai: pediatras ir terapeutas. Tuo pačiu pribrendo reikalas statyti naują ligoninę. V. Burbai pavyko įtikinti miesto savivaldybę, kad ji Mažeikiuose reikalinga.
Neakivaizdžiai baigė Šiaulių pedagoginį institutą ir įgijo pradinių klasių mokytojos specialybę. Metus dirbo meno vadove Sedos kultūros namuose, paskui buvo muzikos vadove darželyje, keletą metų buvo ir Mažeikių muzikos mokyklos Sedos filialo akordeono mokytoja, o paskui pradėjo dirbti ir iki šiol tebedirba Sedos Vytauto Mačernio gimnazijoje. 2014 m. nominuota Sedos miestelio žmogumi. 2000 m. įkūrė Sedos kultūros centro folklorinį ansamblį „Rėmoliokaa", 2014 m. rudenį - 1-5 klasių mokinių folklorinį ansamblį „Cyroliokaa".  
----------------
-------------------
[[Vaizdas:Aleksandras Cernaj.MKE.jpg|thumb|right|160px|Aleksandras Černajus]]
[[Vaizdas:Alksna.Oi eisio eisio 2014.jpg|thumb|right|160px|CD „Oi eisio eisio", 2014 m.]]
'''[[Aleksandras Černajus|ALEKSANDRAS ČERNAJUS]], Александр Чернай''' (g. 1900-08-26), [[Viekšnių cerkvė|Viekšnių cerkvės]] šventikas.
'''[[Alksna|„ALKSNA“]]''', Mažeikių folkloro ansamblis. 2014 m. pab. ansamblis „Alksna" muzikinėje studijoje „Sekmadienis" įrašė ir išleido kompaktinę plokštelę „Oi eisio eisio" (garso režiserius Antanas Dargis). Kompaktinėje plokštelėje pateiktos žemaičių dainos, pasakojimai, instrumentinė muzika, iš viso 32 kūriniai Mažeikių, Akmenės, Skuodo, Plungės ir kt. Žemaitijos rajonų. Viršelio autorius ir maketuotojas Raimondas Milieška. Tekstus redagavo Laima Skabickienė. Programos sudarytojai: vadovai Dainora Petrikienė ir Algirdas Vilkas. Kompaktinės plokštelės išleidimą finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Mažeikių folkloro klubas.
 
Mokėsi karo mokykloje, bet prasidėjus revoliucijai mokyklos nebaigė. 1925 m. buvo baigęs šventikų kursus prie Vilniaus dvasinės stačiatikių seminarijos. 1931 m. išdirbęs aštuonerius metus Utenos cerkvės šventiku, Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybės nurodymu buvo perkeltas į Viekšnius. 1932 m. vasarą suremontavo ir perdažė cerkvę, restauravo paauksuotus kryžius, šventorių aptvėrė tvora. Į cerkvę buvo atvesta elektra. Subūrė jaunimo savišvietos būrelį ir styginių instrumentų orkestrą. Įsteigė skaityklą - biblioteką. Užmezgė draugiškus ryšius su Rygos muzikos mėgėjų draugijos „Bajanas" pirmininku Vladimir Michailovič Kniaževskiu.
 
1943 m. gruodžio mėn. Viekšniuose apsilankęs Lietuvos stačiatikių bažnyčios metropolitas A. Černajui suteikė aukštesnįjį šventiko laipsnį.
--------------
[[Vaizdas:Sedos sinagoga.jpg|thumb|right|160px|Sedos sinagoga]]
[[Vaizdas:Sedos sinagoga. MKE.jpg|right|thumb|160px|Sedos sinagoga, 2006 m. rugsėjo mėn.]]
'''[[Sedos sinagoga|SEDOS SINAGOGA]]''' yra [[Seda|Sedoje]], Basanavičaus g.10, 100 m į rytus nuo [[varduva|Varduvos]] upės.
 
Pastatas netaisyklingo stačiakampio plano su uždara laiptinės iškyša vakarinėje pusėje, orientuotas rytų-vakarų kryptimi, pagrindinis įėjimas yra vakaruose. Ilgis 22, plotis 16 m. Stogas buvo valminis (2005 m. pavasarį įgriuvo). Langai stačiakampiai su trikampiais sandrikais, pastogė papuošta dvieiliu karnizu su smulkiais dantukais. Šoniniuose fasaduose ryški riba tarp vyrų salės ir dviaukštės dalies. Salėje stulpų pėdsakų nėra; tebėra moterų galerijos arkinių angų žymės. 2003-12-30 įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą.
Pirmoji Sedos sinagoga paminėta 1657 m. inventoriuje. Vėliau ji minima 1694 m. ir 1764 m. inventoriuose. Visuose dokumentuose nurodama ta pati objekto lokalizacija – sklypų gale, prie malūno tvenkinio, t.y. tuometiniame Mozės Samuilovičiaus sklype, už kurį žydų bendruomenė turėjo mokėti dvarui 15 talerių. Tuose pačiuose dokumentuose minimos ir [[Sedos žydų kapinės|žydų kapinės]]. XVIII a. viduryje žydai už savo pastatus dvarui mokėjo 8 timpas.
------------
[[Vaizdas:Sepucio kapeliai Urvikiuose.MKE.2007-08-13.jpg|thumb|right|160px|Urvikių kaimo kapinės, vad. Šepučio kapeliais. Cementinis kryžius, past. 1932-05-01. Priekinėje dalyje iškaltas užrašas „JAUNYSTĖS JĖGAS / DIEVUI IR TĖVYNEI", užpakalinėje - „L.K.J. S-GA. / PAVASARIS / URVIKIŲ KUOPA / ŠEŠIŲ METŲ SUKAK- / TUVĖS 1932.V.1."]]
'''[[Urvikių kapinės|URVIKIŲ KAPINĖS]], Šepučio kapeliai''', yra [[Urvikiai|Urvikių]] k., gyvenvietės pietvakarių pakrašyje. Kapinių paviršius beveik lygus, su nežymiu nuolydžiu į šiaurę, apaugęs retu beržynu; yra ąžuolų, drebulių, viena pušis, auga mažos eglaitės. Pietiniu pakraščiu praeina Mažeikių-Purplių vieškelis.
 
Plotas 0,07 ha, perimetras 102 m, apjuostos pylimu-grioviu. Laidojimo žymių ir antkapinių paminklų nėra, išskyrus du betoninius kryžius, statytus 1932 m., iš jų vienas pastatytas ant girnų.
 
Kapinėse buvo dailės paminklas - koplytstulpis (past. 1934 m.) su ornamentuotu kryželiu ir Marijos Maloningosios skulptūra (yra Mažeikių muziejuje). Anksčiau jos buvo įrašytos į archeologijos paminklų sąrašą (A V653).
--------
[[Vaizdas:Baibelis4.MKE.JPG|thumb|right|160px|Baibelis]]
'''[[Baibelis|BAIBELIS]]''', upelis [[Mažeikių apylinkės seniūnija|Mažeikių apylinkės seniūnijoje]], [[Maigai|Maigų]] k.
 
Įvairioje kartografinėje medžiagoje nurodomi skirtingi šio upelio pavadinimai. XIX a. planuose vadinamas '''Barzdupiu''', bet tėkmė nurodyta [[Dargiai|Dargių]] k. Baibelio pavadinimu vadinamas kitas upelis - [[Kutuvis]], tekantis [[Maigų ežeras|Maigų ežero]] į [[Venta|Ventą]] per [[Miliai|Milių]] k. Vėlesniuose žemėlapiuose vadinamas Baibeliu, o vaga nurodyta iš [[Žiogaičiai|Žiogaičių]] k. esančios Barzdinės pelkės.
 
Kad būtų išvengta painiavos, upelio atkarpą nuo Dargių k. per Baibelius iki Maigų ežero reikėtų vadinti Baibeliu, o nuo Barzdinės pelkės iki santakos su Baibeliu, esančiu Baibelio pievoje, vadinti Barzdupiu - kairiuoju Baibelio intaku.
 
Aukštupyje teka į pietus, vidurupyje nežymiai pasuka į pietryčius ir įteka į Maigų ežerą. Iki Mažeikių-Šiaulių geležinkelio teka ištiesintu kanalu, per Ubagyno mišką – natūralia vaga, žemupyje – vaga vėl ištiesinta. Žemupyje turi kair. intaką Šaltenius.  
 
Baibelio upelis yra 72-74 m. virš jūros lygio. Krantai žemi, vidurupyje apaugę krūmais. Dugas uždumblėjęs. XIX a. per upelį įrengtas Mažeikių-Šiaulių geležinkelio betoninis tiltas. Netoli Maigų ežero, deš. pakrantėje, miškelyje yra Maigų kapeliai.

Dabartinė 12:40, 9 birželio 2017 versija

„Santarvės" redakcija

„SANTARVĖ", Mažeikių rajono laikraštis, leidžiamas nuo 1990 m. kovo 1 d. Redakcija įsikūrusi V. Burbos g. 6. Direktorius Arūnas Jarmoška, vyr. redaktorė Audronė Malūkienė, leidėjas Alvydas Balčiūnas (nuo 2003 m.). Baigiantis II-am pasauliniam karui Zenonui Skeiviui buvo pavesta organizuoti Mažeikių apskrities laikraščio redakciją ir spaustuvę. 1945 m. balandžio 10 d. pasirodė dviejų puslapių „Mažeikių tiesa" pirmasis numeris. Nuo 1945 m. kovo 1 d. pirmieji „Mažeikių tiesos" redakcijoje pradėjo dirbti sekretorius (techninis redaktorius) Vacys Asauskas ir literatūrinis darbuotojas Vytautas Šadauskas.


Tulžys

TULŽYS (Alcedo atthis), tulžinių šeimos paukštis. Rajono teritorijoje perinti, migruojanti, žiemojanti rūšis. Poruotis pradeda vasario – kovo mėn. Peri pavienėmis poromis, skardžiuose išsikastuose urveliuose. Priklausomai nuo grunto urveliai būna 0,4 – 1 m ilgio. Kiaušinius deda urvelio gale esančioje lizdo kameroje, tiesiog ant žemės, retkarčiais išklotoje keletu šapelių ar žolių stiebelių. Gegužės pabaigoje – liepos mėn. patelė sudeda 4 – 8 (dažniausiai 5 – 7) baltus, blizgančius kiaušinius. Peri abu porelės nariai (daugiausiai patelė) 20 – 21 parą. Jaunikliai lizdą palieka po 23 – 28 parų. Per vasarą tulžiai išveda 2, rečiau – 3 jauniklių vadas. Minta smulkiomis žuvimis, varliagyviais, vėžiagyviais, vabzdžiais bei jų lervomis.


Gražina Vainutienė

GRAŽINA VAINUTIENĖ, Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos mokytojos metodininkė, Sedos kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė, vaikų folkloro ansamblių „Rėmoliokaa“ ir „Cyroliokaa“ vadovė, rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos laureatė (2015 m.).

Neakivaizdžiai baigė Šiaulių pedagoginį institutą ir įgijo pradinių klasių mokytojos specialybę. Metus dirbo meno vadove Sedos kultūros namuose, paskui buvo muzikos vadove darželyje, keletą metų buvo ir Mažeikių muzikos mokyklos Sedos filialo akordeono mokytoja, o paskui pradėjo dirbti ir iki šiol tebedirba Sedos Vytauto Mačernio gimnazijoje. 2014 m. nominuota Sedos miestelio žmogumi. 2000 m. įkūrė Sedos kultūros centro folklorinį ansamblį „Rėmoliokaa", 2014 m. rudenį - 1-5 klasių mokinių folklorinį ansamblį „Cyroliokaa".


CD „Oi eisio eisio", 2014 m.

„ALKSNA“, Mažeikių folkloro ansamblis. 2014 m. pab. ansamblis „Alksna" muzikinėje studijoje „Sekmadienis" įrašė ir išleido kompaktinę plokštelę „Oi eisio eisio" (garso režiserius Antanas Dargis). Kompaktinėje plokštelėje pateiktos žemaičių dainos, pasakojimai, instrumentinė muzika, iš viso 32 kūriniai iš Mažeikių, Akmenės, Skuodo, Plungės ir kt. Žemaitijos rajonų. Viršelio autorius ir maketuotojas Raimondas Milieška. Tekstus redagavo Laima Skabickienė. Programos sudarytojai: vadovai Dainora Petrikienė ir Algirdas Vilkas. Kompaktinės plokštelės išleidimą finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Mažeikių folkloro klubas.