Šablonas:Šios savaitės straipsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų
| 1 eilutė: | 1 eilutė: | ||
[[Vaizdas:Mazeikiu muziejus.MKE.2011-12-16.jpg|thumb|right|160px|Interaktyvi paroda „Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių“]]. | |||
'''[[Mažeikių muziejus|MAŽEIKIŲ MUZIEJUS]]''' V. Burbos g. Nr. 9. 40 tūkst. eksponatų (1997 m.). Jame saugomi ir eksponuojami Žemaitijos krašto archeologijos, etnografijos ir liaudies meno eksponatai. Steigėjas - Mažeikių rajono savivaldybė. Direktorė [[Cholodinskienė Adelė|Adelė Cholodinskienė]] (nuo 1967 m.). | |||
Oficiali įkūrimo data yra 1928 m., kada mokytojas [[Ličkūnas Stasys|Stasys Ličkūnas]] perėmė [[Senovės pažinimo kuopelė|„Senovės pažinimo kuopelės"]] vadovo pareigas iš [[Pūnis Vladas|Vlado Pūnio]] ir savo namuose Kankinių gatvėje Nr. 18 viename kambarėlyje patalpino asmeninę senienų kolekciją ir kuopelės „Senovės daiktų rinkinį". Šiame name, kuris stovėjo ties parko teritorija, muziejus išbuvo apie ketverius metus. Muziejus jokių dotacijų iš valdžios negavo,laikėsi vien entuziazmu. St. Ličkūnas muziejui vadovavo iki 1944 m. Jis aplankė visus Mažeikių apskrities archeologijos paminklus,ardomuose senkapiuose vykdė žvalgomuosius tyrimus ir skelbė tuometinėje spaudoje. | |||
1930 m. išleistas neperiodinis muziejaus leidinys [[Senovė|"Senovė"]] Nr. 3. Iš tikrųjų išleistas tik vienas numeris, o numeracija pratęsta nuo „Senovės pažinimo kuopelės" leidinio [[Praeitis|"Praeitis"]], kurio išėjo du numeriai. 1931 - 1935 m. Mažeikių muziejus buvo prisijungęs prie „Žemaičių senovės mėgėjų draugijos „Alka" ir vadinosi Mažeikių "Alkos" muziejus. Šis pavadinimas išliko iki 1948 m. Iš šios draugijos pradėjus gauti dotacijas, muziejus jau galėjo nuomotis patalpas. 1932 m. jis periskėlė į Bažnyčios gatvės pradžioje išnuomotas patalpas. Muziejaus išlaikymui trūko lėšų, todėl 1937 m. etnografijos, archeologijos, liaudies meno rinkiniai buvo parduoti Vytauto didžiojo kultūros muziejui - su sąlyga, kad šie rinkiniai bus ekposnuojami Mažeikiuose. | |||
--------------- | |||
[[Vaizdas:Stasys Lickunas.jpg|thumb|right|160px|Stasys Ličkūnas]] | [[Vaizdas:Stasys Lickunas.jpg|thumb|right|160px|Stasys Ličkūnas]] | ||
'''[[Ličkūnas Stasys|LIČKŪNAS STASYS]]''' (g. 1884-12-12 [[Žemalė|Žemalės]] k. - m. 1944-03-28 [[Mažeikiai|Mažeikiuose]], palaidotas [[Mažeikių kapinės|Mažeikių kapinėse]]), kraštotyrininkas, muziejininkas, pedagogas, spaudos darbuotojas. | '''[[Ličkūnas Stasys|LIČKŪNAS STASYS]]''' (g. 1884-12-12 [[Žemalė|Žemalės]] k. - m. 1944-03-28 [[Mažeikiai|Mažeikiuose]], palaidotas [[Mažeikių kapinės|Mažeikių kapinėse]]), kraštotyrininkas, muziejininkas, pedagogas, spaudos darbuotojas. | ||
| 11 eilutė: | 18 eilutė: | ||
Apie 1876 m. Laižuvos klebonu paskirtas [[Vienažindys Antanas|Antanas Vienažindys]]. Kartu su vargonininku [[Ramanauskas Juozapas|Juozapu Ramanausku]] (1856-1933) ir parapijiečiais jis pastatė tvartą, klėtį, suremontavo kleboniją, 1883 m. sumūrijo Kryžiaus kelio stočių koplytėles. | Apie 1876 m. Laižuvos klebonu paskirtas [[Vienažindys Antanas|Antanas Vienažindys]]. Kartu su vargonininku [[Ramanauskas Juozapas|Juozapu Ramanausku]] (1856-1933) ir parapijiečiais jis pastatė tvartą, klėtį, suremontavo kleboniją, 1883 m. sumūrijo Kryžiaus kelio stočių koplytėles. | ||
-------------------- | -------------------- | ||
12:57, 17 gruodžio 2011 versija
.
MAŽEIKIŲ MUZIEJUS V. Burbos g. Nr. 9. 40 tūkst. eksponatų (1997 m.). Jame saugomi ir eksponuojami Žemaitijos krašto archeologijos, etnografijos ir liaudies meno eksponatai. Steigėjas - Mažeikių rajono savivaldybė. Direktorė Adelė Cholodinskienė (nuo 1967 m.).
Oficiali įkūrimo data yra 1928 m., kada mokytojas Stasys Ličkūnas perėmė „Senovės pažinimo kuopelės" vadovo pareigas iš Vlado Pūnio ir savo namuose Kankinių gatvėje Nr. 18 viename kambarėlyje patalpino asmeninę senienų kolekciją ir kuopelės „Senovės daiktų rinkinį". Šiame name, kuris stovėjo ties parko teritorija, muziejus išbuvo apie ketverius metus. Muziejus jokių dotacijų iš valdžios negavo,laikėsi vien entuziazmu. St. Ličkūnas muziejui vadovavo iki 1944 m. Jis aplankė visus Mažeikių apskrities archeologijos paminklus,ardomuose senkapiuose vykdė žvalgomuosius tyrimus ir skelbė tuometinėje spaudoje.
1930 m. išleistas neperiodinis muziejaus leidinys "Senovė" Nr. 3. Iš tikrųjų išleistas tik vienas numeris, o numeracija pratęsta nuo „Senovės pažinimo kuopelės" leidinio "Praeitis", kurio išėjo du numeriai. 1931 - 1935 m. Mažeikių muziejus buvo prisijungęs prie „Žemaičių senovės mėgėjų draugijos „Alka" ir vadinosi Mažeikių "Alkos" muziejus. Šis pavadinimas išliko iki 1948 m. Iš šios draugijos pradėjus gauti dotacijas, muziejus jau galėjo nuomotis patalpas. 1932 m. jis periskėlė į Bažnyčios gatvės pradžioje išnuomotas patalpas. Muziejaus išlaikymui trūko lėšų, todėl 1937 m. etnografijos, archeologijos, liaudies meno rinkiniai buvo parduoti Vytauto didžiojo kultūros muziejui - su sąlyga, kad šie rinkiniai bus ekposnuojami Mažeikiuose.
LIČKŪNAS STASYS (g. 1884-12-12 Žemalės k. - m. 1944-03-28 Mažeikiuose, palaidotas Mažeikių kapinėse), kraštotyrininkas, muziejininkas, pedagogas, spaudos darbuotojas.
Žemalėje baigęs pradinę moktyklą, išvyko į Liepoją, kur vyresniųjų brolių padedamas baigė 6 gimnazijos klases. Liepojoje įsidarbino pašte iš pradžių laiškininku, vėliau buvo pašto viršininkas. Pirmojo pasaulinio karo metais S. Ličkūnas su savo pašto įstaiga evakuavosi į Smolenską, vėliau į Valko miestą Ukrainoje. Čia susirado ir savo žmoną su trimis mažamečiais vaikais, kurie buvo pasimetę per evakuaciją. Valke pradėjo visuomeninę veiklą, 1916 m. suorganizavo pabėgėlių iš Lietuvos šelpimo komitetą, buvo to komiteto pirmininku. Išlaikęs egzaminus prie vienos komercinės mokyklos, tapo mokytoju, mokytojavo lietuvių pabėgėlių mokykloje. Vėliau vėl perėjo dirbti į Rusijos pašto tarnybą ir buvo paskirtas Permės krašto viršininku, kur išdirbo iki pat grįžimo į Lietuvą.
LAIŽUVOS ŠVČ. TREJYBĖS BAŽNYČIA yra Laižuvos miestelyje, Dariaus ir Girėno g. 14; priklauso Mažeikių dekanatui. Stačiakampio plano, tinkuoto mūro, bebokštė. 1944 m. įrengta suremontuotoje prieglaudoje. Bažnyčios šventoriuje yra varpinė.
1635 m. Mažųjų Dirvėnų valsčiaus inventoriuje minima Laižuvos bažnyčia. Vyks. M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje” rašo, kad 1661 m. vyskupas Aleksandras Sapiega suteikė parapijos teises Laižuvos bažnyčiai, kurią pastačiusi Ona Pacaitė–Važinskienė ir užrašiusi klebonui 71 valaką žemės. Bažnyčia buvo medinė, jai suteiktas Švč. Trejybės titulas. Įkurta parapija buvo nedidelė, tačiau tuo laiku viena iš turtingesniųjų Telšių vyskupijoje. Todėl čia klebonais dažniausiai būdavo skiriami žemaičių prelatai. 1767 m. Kazimieras Klimavičius Laižuvos parapijai išleido lietuvišką katekizmą. 1773 m. pastatyta nauja bažnyčia.
Apie 1876 m. Laižuvos klebonu paskirtas Antanas Vienažindys. Kartu su vargonininku Juozapu Ramanausku (1856-1933) ir parapijiečiais jis pastatė tvartą, klėtį, suremontavo kleboniją, 1883 m. sumūrijo Kryžiaus kelio stočių koplytėles.