Mažeikių krašto enciklopedija - Naudotojo indėlis [lt]

Vytautas Ramanauskas

2020-06-19T09:33:06Z

Nerbras: Pakeista Mažeikių krašto kultūros premijos įteikimo data V. Ramanauskui.

[[Vaizdas:Ramanauskas Vytautas.jpg|thumb|right|260px|Vytautas Ramanauskas]]

'''VYTAUTAS RAMANAUSKAS''' (g. 1963 m.), [[Mažeikių muziejus|Mažeikių muziejaus]] mokslinis darbuotojas, muziejininkas, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senojo amato - tošininkystės puoseltėtojas. Dirba Mažeikių muziejuje (nuo 1989 m. vasario mėn.).

1981 m. baigė Mažeikių 5-ąją (dabar Senamiesčio) vidurinę mokyklą ir įstojo į Technologijos technikumą. Atitarnavęs tarybinėje armijoje, toliau mokslus tęsė Kauno maisto pramonės technikume, vėliau dirbo Mažeikių duonos kombinate.

Nuo 1994 m. kartu su žmona Raimonda Ramanauskiene užsiima tošininkyste. Gamina įvairios paskirties daikus: dėžutes, tošines, peilių makštis, rankines, pintines, barškalus ir žaislus vaikams ir kt. Atkūrė XIV a. Kernavėje rastos tošies ornamentavo technologiją. Pirmą kartą savo darbus iš beržo tošies Ramanauskai pademonstravo ir jais prekiauti pradėjo Kaziuko mugėje Vilniuje. Nuo 1998 m. dalyvauja eksperimentinės archeologijos festivaliuose Kernavėje, Nidoje ir kt. Dalyvauja Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje vykstančių vikingų festivaliuose, Lenkijos Biskupino muziejaus organizuojamose šventėse, kur populiarina tošininkystės amatą. 2010 m. dalyvavo Sankt Peterburge, kur buvo surengtos lietuvių, latvių ir estų dienos ir kur buvo demonstruojamas Baltijos tautų kultūros paveldas. 1992 m. buvo [[Purplių koplyčia|Purplių koplyčios]] atstatymo iniciatyvinės grupės narys.

2011 m. pavasarį kartu su žmona Raimonda tapo respublikinės taikomosios tautodailės konkursinės parodos „Iš džiugo sakmių" III vietos laimėtojais. Nuo 1999 m. abu Ramanauskai - tautodailininkai. 2010 m. pr. jie gavo Lietuvos tautinio paveldo produkto sertifikatus. 2011 m. Žemės ūkio ministro įsakymu pelnė sėkmingiausiai dirbančių tradicinių amatininkų premiją.

2014 m. kartu su žmona Raimonda, dalyvaudami Lietuvos liaudies kultūros centro organizuotoje X-ojoje respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas", tapo laureatais.

2016 m. balandžio 1 d. Šiaulių Arenos konferencijų salėje vykusiame Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų visuotiniame Rūmų narių susirinkime Vytautui ir Raimondai Ramanauskams iškilmingai įteiktas „Darbo žvaigždės medalis“. Šis medalis buvo teikiamas prieškario Lietuvoje ir Prekybos, pramonės ir amatų rūmų (toliau – Rūmų) atkurtas siekiant juo pagerbti ir pažymėti Rūmų narių darbuotojus, profesijos lyderius ir kitus asmenis. Pripažinti ir įvertinti jų ilgametį bei nepriekaištingą darbą, aukštus pasiekimus profesijos srityje, profesinę etiką, aukštus asmeninės atsakomybės reikalavimus, gebėjimą nuolat tobulinti kvalifikaciją ir žinias, asmeninį indėlį į įmonės/organizacijos ar profesijos vystymąsi.

2020-06-18 įteikta [[Mažeikių krašto kultūros premija|Mažeikių krašto kultūros premija]].

== Šaltiniai ==

* Marius Stonys. Vėl atgyja Lietuvoje užmirštas tošininkystės amatas // Vakarų Lietuva. - 2011. - Rugpj. 9-15. - Nr. 32. - P. 4.
* Kristina Varkalytė. Mažeikiškiams tradicinių amatų puoselėtojams - premija // Santarvė. - 2011. - Gruodžio 1. - Nr. 136.
* Vytas Aleknavičius. Muziejininko pašaukimas - vertybių išsaugojimas // Būdas žemaičių. - 2015. - Bal. 17. - Nr. 29. - P. 5.


[[Kategorija: Biografijos]]

Mažeikių vandenys

2020-04-30T07:51:10Z

Nerbras: Pakeisti įmonės direktoriaus vardas ir pavardė

[[Vaizdas:Mazeikiu vandenviete.MKE.2009-07-14.jpg|thumb|right|260px|Mažeikių vandenvietė [[Kruciai|Krucių]] k.]]

'''UAB „MAŽEIKIŲ VANDENYS"''', yra [[Mažeikiai|Mažeikiuose]], Skuodo g. 24. Direktorius [[Kęstutis Kazlauskas|Kęstutis Kazlauskas]].

== Istorija ==
1972 m. įkurta Mažeikių teritorinė vandentiekio ir kanalizacijos valdyba, kuri priklausė komunalinių įmonių kombinatui, o nuo 1973 m. balandžio 16 d. - Komunalinio ūkio ministerijos gamybiniam susivienijimui „Vanduo“. 1991 m. valdyba reorganizuota į Mažeikių valstybinę tiekimo įmonę, o 1995 - ųjų balandžio 24 d. - SP UAB „Mažeikių vandenys“. Nuo 2003 m. įmonė vadinasi UAB „Mažeikių vandenys“, joje dirba 157 žmonės, iš jų 21 administracijos darbuotojas.

== Veikla ==
Bendrovė teikia vandens tiekimo, nuotėkų šalinimo ir valymo paslaugas Mažeikių mieste ir septyniose Mažeikių rajono seniūnijose: Mažeikių, Laižuvos, Reivyčių, Šerkšnėnų, Židikų, Tirkšlių ir Sedos. Kadangi iš pradžių Mažeikiuose nebuvo nuotėkų valymo įrengibnių, jos buvo valomos AB „Mažeikių nafta" nuotėkų valykloje. 2005 m. prie Mažeikių-Skuodo kelio, dešinėje pusėje, priešais tiltą per [[Venta|Ventą]] pradėta statyti nuotėkų valykla, kuri pradėjo veikti 2008-01-10 (plačiau žr. [[Mažeikių buitinių nuotėkų valymo įrenginiai]]).

Nuo 2008 m. pab. vykdo iš ES struktūrinių fondų finansuojamą projektą „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros renovavimas ir plėtra Mažeikių rajone". Mažeikių mieste nutiesta daugiau nei 7 km vandentiekio ir beveik 5,4 km nuotekų tinklų, pastatyta 1 siurblinė. Viekšnių vienoje dalyje (I etapas) nutiesta apie 5,6 km vandentiekio ir daugiau kaip 5,7 km nuotekų tinklų, pastatytos 2 siurblinės. Kitoje Viekšnių dalyje (II etapas) nutiesta beveik 1,6 km vandentiekio ir 4,3 km nuotekų tinklų, pastatyta 1 siurblinė. Tai leis prie centralizuoto vandentiekio prisijungti daugiau nei 2500 gyventojų ir beveik tiek pat - prie nuotekų tinklų Mažeikiuose. Iš viso vandentvarkos projekto vertė 18589500 Lt, iš kurių iki 14978505,96 Lt sudaro ES fondų lėšos, likusi suma, 1762177,17 LT iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.

== Kiti straipsniai ==
* [[Mažeikių buitinių nuotėkų valymo įrenginiai]]

== Nuorodos ==
* [http://www.statyba.lt/index.php?page=imones&view=imone&id=2126645 Lietuvos statyba]: UAB „Mažeikių vandenys.

[[Kategorija: Verslas]]

Romualdas Granauskas

2019-09-13T10:38:04Z

Nerbras:

'''GRANAUSKAS ROMUALDAS''' (g. 1939-04-18 [[Mažeikiai|Mažeikiuose]] - m. 2014-10-28 Vilniuje), prozininkas, dramaturgas.

1955 m. gyveno [[Naikiai|Naikių]] k. Jo mama Rozalija Ivanauskaitė-Valtienė. Tų metų rudenį mokėsi [[Mažeikių gimnazija|Mažeikių I-oje vid. m-klos]] 11-oje klasėje, bet jos čia nebaigė, o 1957 m. baigė [[Sedos gimnazija|Sedos vidurinę mokyklą]]. Dirbo Mosėdyje, Skuode, [[Seda|Sedoje]], Klaipėdoje, [[Mažeikių kompresorių gamykla|Mažeikių kompresorių gamykloje]]. Dirbo įvairius darbus. Buvo mokytojas, instruktorius, korespondentas, darbininkas, muzikantas. Nuo 1972 m. gyveno ir dirbo Kaune, vėliau Vilniuje.

Apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m. Rinkinyje „Medžių viršūnės“ (1969 m.) ir „Duonos valgytojai“ (1975 m.)rašytojas sakralizavo išeinančios senosios žemdirbių kartos pasaulėjautą, papročius, buitį, moralinį kodeksą.
2000 m. R. Granauskas apdovanotas Nacionaline premija.

2011 m. Romualdo Granausko knyga novelių romanas „Trys vienatvės“ nominuota 2011 Metų knygai. Ją sudaro 10 novelių, kurias galima laikyti savarankiškais kūriniais. Romane paminėta nemažai Mažeikių rajono vietovardžių: [[Seda]], [[Mažeikiai]], [[Paulianka]], [[Naikiai]], [[Miliai]], [[Maigai]], [[Krakiai]], [[Kalniškiai]], Sodos kelias, Klebono pievos, Žydų ganyklos, Ruginio pušynas, pavardžių: profesorius [[Girdenis Aleksas|Girdenis]], kuriam rašytojas padovanojo senąjį smuiką, Sedos rajono kultūros skyriaus vedėjas Zajančauskas, matematikė Nagiuvienė ir kt.
Ne vienas publikuotas prozininko kūrinys labai greit susilaukdavo didžiulio susidomėjimo ir dėmesio, visuomenėje sukeldavo daug diskusijų.
Rašytojo bičiuliai, pažįstami prisimena, kad R. Granauskas labai mylėjo Žemaitiją ir gyvendamas Vilniuje jos ilgėjosi. Literatūros tyrinėtojai rašytojo kūryboje, nepaisant to, kad jis rašė bendrine kalba, užčiuopia pulsuojančią žemaičių kalbos dvasią.

== Šaltiniai ==

* Veidas. - 1994. - Sausio 20. - P. 13.
* Rašytojas Romualdas Granauskas. - Mažeikių viešoji biblioteka, 1989. - 12 p.
* Lietuvių literatūros enciklopedija. – V., 2001. – P. 161.
* Kūrybos studijos ir interpretacijos: Romualdas Granauskas. – V., 2001. P. 7.
* Butkutė L. Sedoje prisimintas rašytojas Romualdas Granauskas// Santarvė. - 2019. - Gegužės 17. - P. 9.


[[Kategorija: Biografijos]]

Romualdas Granauskas

2019-09-13T10:35:59Z

Nerbras: Papildyta faktais bei šaltiniais

'''GRANAUSKAS ROMUALDAS''' (g. 1939-04-18 [[Mažeikiai|Mažeikiuose]] - m. 2014-10-28 Vilniuje), prozininkas, dramaturgas.

1955 m.gyveno [[Naikiai|Naikių]] k. Jo mama Rozalija Ivanauskaitė-Valtienė. Tų metų rudenį mokėsi [[Mažeikių gimnazija|Mažeikių I-oje vid. m-klos]] 11-oje klasėje, bet jos čia nebaigė, o 1957 m. baigė [[Sedos gimnazija|Sedos vidurinę mokyklą]]. Dirbo Mosėdyje, Skuode, [[Seda|Sedoje]], Klaipėdoje, [[Mažeikių kompresorių gamykla|Mažeikių kompresorių gamykloje]]. Dirbo įvairius darbus. Buvo mokytojas, instruktorius, korespondentas, darbininkas, muzikantas. Nuo 1972 m. gyveno ir dirbo Kaune, vėliau Vilniuje.

Apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m. Rinkinyje „Medžių viršūnės“ (1969 m.) ir „Duonos valgytojai“ (1975 m.)rašytojas sakralizavo išeinančios senosios žemdirbių kartos pasaulėjautą, papročius, buitį, moralinį kodeksą.
2000 m. R. Granauskas apdovanotas Nacionaline premija.

2011 m. Romualdo Granausko knyga novelių romanas „Trys vienatvės“ nominuota 2011 Metų knygai. Ją sudaro 10 novelių, kurias galima laikyti savarankiškais kūriniais. Romane paminėta nemažai Mažeikių rajono vietovardžių: [[Seda]], [[Mažeikiai]], [[Paulianka]], [[Naikiai]], [[Miliai]], [[Maigai]], [[Krakiai]], [[Kalniškiai]], Sodos kelias, Klebono pievos, Žydų ganyklos, Ruginio pušynas, pavardžių: profesorius [[Girdenis Aleksas|Girdenis]], kuriam rašytojas padovanojo senąjį smuiką, Sedos rajono kultūros skyriaus vedėjas Zajančauskas, matematikė Nagiuvienė ir kt.
Ne vienas publikuotas prozininko kūrinys labai greit susilaukdavo didžiulio susidomėjimo ir dėmesio, visuomenėje sukeldavo daug diskusijų.
Rašytojo bičiuliai, pažįstami prisimena, kad R. Granauskas labai mylėjo Žemaitiją ir gyvendamas Vilniuje jos ilgėjosi. Literatūros tyrinėtojai rašytojo kūryboje, nepaisant to, kad jis rašė bendrine kalba, užčiuopia pulsuojančią žemaičių kalbos dvasią.

== Šaltiniai ==

* Veidas. - 1994. - Sausio 20. - P. 13.
* Rašytojas Romualdas Granauskas. - Mažeikių viešoji biblioteka, 1989. - 12 p.
* Lietuvių literatūros enciklopedija. – V., 2001. – P. 161.
* Kūrybos studijos ir interpretacijos: Romualdas Granauskas. – V., 2001. P. 7.
* Butkutė L. Sedoje prisimintas rašytojas Romualdas Granauskas//Santarvė. - 2019. - Gegužės 17. - P. 9.


[[Kategorija: Biografijos]]

Plinkšių durpynas

2019-06-21T10:53:05Z

Nerbras:

{{tvarkomas}}
„PLINKŠIŲ DURPYNAS“ yra [[Šerkšnėnų seniūnija|Šerkšnėnų seniūnijoje]], 20,5 km į pietvakarius nuo Mažeikių ir 8,5 km į pietryčius nuo Sedos. Užima [[Žalgirio miškas|Žalgirio miško]] (1865 ha, Mažeikių urėdija, Sedos girininkija) 38 ir 43 kvartalus (bendras plotas - 134 ha).

Pagal administracinį suskirstymą teritorija priklauso Telšių apskrities, Mažeikių rajono, Šerkšnėnų seniūnijai.
Teritorijoje stebimi kontinentinio bei jūrinio klimato požymiai, atspindintys bendrąsias šiaurės vakarų Lietuvos klimatines sąlygas.
Plinkšių pelkės regioną dengia įvairaus storio kvartero sąnašinė danga: lygumose ir rytinėje pusėje – dugninės morenos, kalvotoje dalyje bei vakaruose – galinės bei dugninės morenos. Po ledyninėmis sąnašomis slūgso juros, triaso ir permo sluoksniai.

Plinkšių durpynas priklauso Rytų Žemaičių plynaukštės (rytinis pakraštys) geografiniam ir pelkiniam (A5) rajonams. Plinkšių pelkė patenka į Sedos – Ketūnų mikrorajoną.

Plinkšių pelkės teritorija pirmą kartą tyrinėta 1923 m. Tyrimų metu konstatuota, kad dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą šiame durpyne buvo kasamos kraikinės durpės [[Plinkšių dvaras|Plinkšių dvaro]] poreikiams tenkinti. Sovietiniu laikotarpiu Plinkšių pelkė buvo pradėta ruošti durpių eksploatacijai: iškasti vidiniai (seklūs) ir magistraliniai (gilūs( sausinimo kanalai. 1970-1990 m. durpyno dalyje kastos durpės, tačiau vėliau ši veikla buvo nutraukta. Didžioji dalis teritorijos apaugusi 30-40 m. amžiaus medynu (pušimis ir beržais).<ref>Janina Sribaliūtė. Plinkšių miško biosferos poligonas – retų augalų ir gyvūnų prieglobstis // Santarvė. Priedas Mūsų kraštas. - 2012. - Bal. 19. - Nr. 45. - P. 3.</ref>.

Pagal dirvožemių rajonavimą Plinkšių pelkės regionas priskiriamas Lietuvos vidurio žemumos sričiai, Ventos baseino rajonui, bei patenka į Žemaitijos rytų plynaukštės glėjiškų velėninių jaurinių menkai pajaurėjusių velėninių jaurinių priesmėlių bei priemolių Lietuvos dirvožeminį rajoną. Plinkšių durpyno vidutinis durpių klodo storis - 4,0 m, didžiausias – 6,0 m. Podurpiniame sluoksnyje yra iki 2,8 m storio sapropelio sluoksnis, priemolis.
Plinkšių pelkė yra gruntinio vandens mitybos srityje. Plinkšių aukštapelkės telkinio įtakos zonon iš paviršinių vandens telkinių patenka Plinkšių ežeras, 3 Plinkšių dvaro parko tvenkinukai ir Nendrupis. Teritorija priklauso Šerkšnės upės (55,5 km ilgio) baseinui.
Plinkšių durpyne aptiktos šios buveinės: plikų durpių plotai, degradavusios aukštapelkės ir pelkiniai miškai. Teritorijoje dominuoja Vaccinetea uliginosi klasės bendrijos, kurios neatstačius pažeisto pelkės hidrologinio režimo (prasidėjus augalijos sukcesijai), gali visiškai išstumti Oxycocco – Sphagnetea klasės bendrijas.

Plinkšių pelkėje aptiktos šios bendrijos, įrašytos į ES Buveinių direktyvos I priedą: degradavusios aukštapelkės (51.2 ), durpingo substrato duburiai (54.6) bei pelkiniai miškai (44.A1 – 44.A4). Aprašomoje teritorijoje užregistruotos 408 aukštesnių augalų rūšys. Aptiktos 3 augalų rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą: Dactylorhiza maculata, D. longifolia, D. incarnata.
Plinkšių pelkėje rastos 25 trumpasparnių (Staphylinidae) vabalų rūšys. Plinkšių durpyne užregistruotos 43 dieninių drugių (Lepidoptera) rūšys. Aukštapelkėms būdingos rūšys: Colias palaeno, Plebejus argus, Vaccinia optilete, Boloria aquilonaris, Proclossiana eunomia. Teritorijoje aptiktos gyvybingos stenotopinių aukštapelkių vabzdžių rūšių populiacijos: Agonum ericeti, Lochmaea suturalis, Philonthus nigrita, Colias palaeno, Plebejus argus, Vaccinia optilete ir kt.
Varliagyvių (Amphibia) aptiktos 5 rūšys. Aukštapelkės vandeningiausiuose kanaluose įsikūrusios Rana esculenta ir R. lessonae varlės.

Roplių (Reptilia) fauną atstovauja 2 rūšys. Visame pelkės plote išplitusi ir įprasta driežų rūšis – Lacerta vivipara. Aprašomoje teritorijoje yra gyvybinga paprastosios angies (Vipera berus) populiacija.

Plinkšių pelkės ornitofauną sudaro 76 paukščių (Aves) rūšys. Teritorijoje dominuoja mišriųjų miškų paukščiai: Fringilla coelebs, Phylloscopus sibilatrix, Ph. collybita , Turdus philomelos ir kt. Pelkėtų ir šlapių vietų paukščiai: Gallinago gallinago, Scolopax rusticola nėra gausūs. Atviroms vietoms būdingi: Anthus pratensis, Alauda arvensis.
Žinduolių (Mammalia) fauną sudaro 26 rūšys. Tipiški žinduoliai: Microtus arvalis, Clethrionomys glareolus, Vulpes vulpes, Martes martes.
Teritorijoje rastos šios 11 į Lietuvos raudonąją knyga įrašytos gyvūnų rūšys: Papilio machaon, Ciconia nigra, Pernis apivorus, Tetrao tetrix, Grus grus, Aquila pomarina, Falco subbuteo, Accipiter gentilis, Mustela erminea, Nyctalus noctula, Lutra lutra.

Pagrindinės grėsmės: pagrindinė Plinkšių pelkės aukštapelkės ekosistemos grėsmė - pelkės eutrofikacija, kurios priežastis - intensyvi melioracija bei vykdyta durpių gavyba, sukėlusi neigiamą pelkių augalijos kaitą. Kita, ne mažiau svarbi eutrofikacijos priežastis – pelkės aplinkoje vykstantys įvairūs geocheminiai procesai. Didelę neigiamą įtaką pelkei daro medžiagų, skatinančių reducentų veiklą, patenka į pelkę su krituliais. Biogeninės medžiagos, patenkančios į aukštapelkės dirvožemį, labai skatina mikroorganizmų veiklą. Mikroorganizmai skaido organinę pelkės medžiagą, gerina azoto apykaitą, padaro azotą priein

PLINKŠIŲ DURPYNAS
Svarbiausios teritorijos fizinės ir biologinės ypatybės: Plinkšių durpynas yra šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje: 20,5 km į pietvakarius nuo Mažeikių miesto ir 8,5 km į pietryčius nuo Sedos miestelio ir užima Žalgirio miško (1865 ha, Mažeikių urėdija, Sedos girininkija) 38 ir 43 kvartalus (bendras plotas - 134 ha). Pagal administracinį suskirstymą teritorija priklauso Telšių apskrities, Mažeikių rajono, Šerkšnėnų seniūnijai.
Teritorijoje stebimi kontinentinio bei jūrinio klimato požymiai, atspindintys bendrąsias šiaurės vakarų Lietuvos klimatines sąlygas.
Plinkšių pelkės regioną dengia įvairaus storio kvartero sąnašinė danga: lygumose ir rytinėje pusėje - dugninės morenos, kalvotoje dalyje bei vakaruose – galinės bei dugninės moreno, siekiant tobulinti teritorijos tvarkymą.

Pagrindiniai tvarkymo uždaviniai:
1. Siekiant išsaugoti apie 200 egz. Dactylorhiza maculata, apie 150 egz. D. longifolia bei
20 egz. dydžio D. incarnata populiacijas, jų augimvietėse iškirsti medžius ir krūmus.
2. Atrinktose teritorijose reguliariai vykdyti numatytus gamtotvarkinius darbus, kad nesumažėtų į ES Buveinių direktyvos I priedą įtrauktų buveinių, vapsvaėdžių maitinimosi, tetervinų tuoktaviečių, gervių perimviečių užimamas plotas bei būtų sudaromos palankios sąlygos saugomų augalų rūšių egzistencijai.
3. Numatytose vietose įrengti vandenį sulaikančias užtvaras.
4. Plinkšių durpyne įrengti gamtinį–pažintinį gamtos taką, informacinius skydus, informacinius-nukreipiamuosius ženklus, pastatyti apžvalgos bokštelį, sutvarkyti privažiavimo kelią, paruošti automobilių stovėjimo aikštelę.
5. Parengti ir reguliariai vykdyti buveinių ir retų augalų rūšių populiacijų ilgalaikės stebėsenos (monitoringo) programą.

Tvarkymo būdai: atrinktose biologinės įvairovės apsaugai svarbiausiose teritorijose iškirsti medžius, krūmus ir juos pašalinti iš pelkės teritorijos. Melioraciniuose kanaluose įrengti vandenį sulaikančias užtvaras. Įrengti mokomąjį – pažintinį gamtos taką, informacinius skydus, pastatyti apžvalgos bokštelį, sutvarkyti privažiavimo kelią, paruošti automobilių stovėjimo aikštelę.

3.4.5 Biologinės ypatybės

3.4.5.1 Buveinės, bendrijos

Plinkšių aukštapelkėje aptiktos šios buveinės: plikų durpių plotai, degradavusios aukštapelkės, plikų durpių saidrynai (Rhynchosporion) ir pelkiniai miškai. Teritorijoje dominuoja gailinių raistų (Vaccinetea uliginosi) klasės bendrijos, kurios neatstačius pažeisto pelkės hidrologinio režimo (prasidėjus augalijos sukcesijai), gali visiškai išstumti aukštapelkių kimininės žolinės plynės (Oxycocco – Sphagnetea) klasės bendrijas.

Plikų durpių plotai užima apie 5% aprašomos teritorijos ploto. Ji yra pietinėje pelkės dalyje, netaisyklingo stačiakampio formos (43 kv. 15, 28 skl. ). Ši buveinė apjuosta gana giliu melioraciniu kanalu. Prieš maždaug 15 metų baigus vykdyti šioje vietoje durpių gavybą, liko neišlygintas reljefas: vietomis supilti durpių kauburiai, aptrūniję medžių kelmai. Dabar plikų durpių plotai palaipsniui apauga kupstiniu švyliu (Eriophorum vaginatum), šiliniu viržiu (Calluna vulgaris), pelkiniu gailiu (Ledum palustre), vaivoru (Vaccinium uliginosum), karpotuoju beržu (Betula pendula), plaukuotuoju beržu (Betula pubescens). Stebimas siauralapės balžuvos (Andromeda polifolia), juodosios varnauogės (Empetrum nigrum) ir tekšės (Rubus chamaemorus) įsitvirtinimas ir plitimas. Bendras augmenijos projekcinis padengimas – apie 40%. Melioracinio kanalo pakraščiuose aptinkamos stenobiontinės aukštapelkių augalų rūšys: kiminai (Sphagnum), apskritalapė saulašarė (Drosera rotundifolia), paprastoji spanguolė (Oxycoccus palustris).

Stebima nuolatinė pažeistos pelkės (plikų durpių) natūrali regeneracija, kur atkūrus pažeistą hidrologinį režimą, bei pašalinus medžius ne vėliau kaip 30 metų įsigalės durpes formuojanti augalija. Be to, tikėtina, kad čia susiformuos Europinės svarbos buveinė: plikų durpių saidrynai (Rhynchosporion), nes aplinkiniuose šlapesniuose Plinkšių durpyno plotuose gana dažnai aptinkama baltoji saidra (Rhynchospora alba) sudarydama aukšiau minėtą bendriją.

Plinkšių pelkėje aptiktos šie Europinės svarbos natūralių buveinių tipai, kurių apsaugai būtina steigti specialias saugomas teritorijas pagal ES Buveinių direktyvos I priedą:
* 51.2 - Degradavusios aukštapelkės.
* 54.6 - Durpingo substrato duburiai (Rhynchosporion)
* 44.A1 – 44.A4 - Pelkiniai miškai.
Aprašomoje teritorijoje aptiktos šios Europinės svarbos buveinės (Rašomavičius V. ir kt., 2001) atitinkančios Natura 2000 buveinių klasifikaciją:
* Degradavusios aukštapelkės (7120)
* Plikų durpių saidrynai (7150)
* Pelkiniai miškai (91D0)

Degradavusios aukštapelkės (51.2, 7120)

Tai aukštapelkės, kuriose dėl antropogeninio poveikio pažeistas natūralus hidrolologinis režimas. Dėl to pelkės paviršius išdžiūsta, pakinta rūšių sudėtis arba jos išnyksta. Šių pelkių augalų bendrijas sudaro aktyvioms aukštapelkėms būdingų rūšių augalai, tačiau pakinta santykinis jų gausumas. Kiminų danga palengva degraduoja, bet durpių klodas išlieka. Galinčiomis natūraliai atsistatyti pelkėmis vadinamos teritorijos, kuriose atkūrus pažeistą hidrologinį režimą, per 30 metų atsikurs durpes formuojanti augalija. Plinkšių pelkėje aptiktos šios degradavusioms aukštapelkėms būdingos augalų rūšys: karpotasis beržas (Betula pendula), plaukuotasis beržas (Betula pubescens), siauralapė balžuva (Andromeda polifolia), šilinis viržis (Calluna vulgaris), juodoji varnauogė (Empetrum nigrum), pelkinis gailis (Ledum palustre), rudasis kiminas (Sphagnum fuscum), Magelano kiminas (Sphagnum magellanicum), raudonasis kiminas (Sphagnum rubellum). Kerpės: žvaigždinė šiurė (Cladonia stellaris), juoduojančioji šiurė (Cladonia styga).

Plinkšių pelkėje šio tipo buveinės užima didžiausią ploto dalį – apie 70 %. Aptinkama 38 kv. 28 skl., 43 kv. 3 skl. (išskyrus šio sklypo pietinę dalį), 14, 16 (dalis), 17 skl., ir kiti mažesnio dydžio miško sklypai. Ši buveinė pradėjo formuotis maždaug prieš porą dešimtmečių, kai pelkėje buvo pažeistas hidrologinis režimas: kas 20 – 30 metrų suskirsčius pelkę į apie 40 rankinio durpių kasimo juostų (ekspozicija: šiaurės vakarai – pietryčiai), bei apjuosus ją magistraliniu sausinamuoju kanalu.

Negausi melsvoji molinija (Molinia caerulea) rodo prasidėjusią durpių mineralizaciją (pelkės sausinimo pasekmė). Šiuo metu stebimi natūralūs pažeistos aukštapelkės atsistatymo procesai: daugumoje durpių kasimo juostų ištisus metus telkšo vanduo, juose įsigali Magelano (Sphagnum magellanicum), rudasis (Sphagnum fuscum) bei raudonasis (Sphagnum rubellum) kiminai, apskritalapė saulašarė (Drosera rotundifolia), paprastoji spanguolė (Oxycoccus palustris) bei siauralapė balžuva (Andromeda polifolia). Aprašomoje buveinėje dominuoja paprastasis viržis (Caluna vulgaris) ir pelkinis gailis (Ledum palustre), kurių projekcinis padengimas siekia apie 40%. Iš medžių dominuoja paprastoji pušis (Pinus sylvestris), stebima didelė plaukuotojo beržo (Betula pubescens) priemaiša), retesnis karpotasis beržas (Betula pendula), negausi – paprastoji eglė (Picea abies).

Durpingo substrato duburiai (7150)

Tai mažiausią plotą (apie 3%) užimanti buveinė. Durpingo substrato duburiai su baltąja saidra (Rhynchospora alba), apskritalape saulašare (Drosera rotundifolia), kupstiniu švyliu (Eriophorum vaginatum) aptinkami 38 kv. 28 sklype ir 43 kv. 3 skl. šiaurrytinėje dalyse. Šio tipo buveinėse Plinkšių durpyne susiformavo šlapiausiose, prieš keletą dešimtmečių rankiniu būdu durpes kastose vietose.

Pelkiniai miškai (91D0)

Tai spygliuočių bei mišrūs miškai drėgnuose šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose, kurių gruntinio vandens lygis nuolat aukštas. Vanduo visuomet neturtingas maisto medžiagomis. Medžių ardus sudaro paprastoji pušis (Pinus sylvestris) su gana didele plaukuotojo beržo (Betula pubescens) priemaiša, pomiškyje – paprastoji eglė (Picea abies). Iš krūmokšnių dominuoja pelkinis gailis (Ledum palustre), kurio projekcinis padengimas siekia apie 80%. Plinkšių aukštapelkės pelkiniai miškai pasižymi ištisine samanų danga, kurios pagrindiniai komponentai yra Sphagnum genties samanos. Gana gausus kupstinis švylys (Eriophorum vaginatum).

Pelkiniams miškams būdingi aplink medžių kamienus susidarantys neaukšti kauburiai. Gruntinio vandens lygis visus metus išlieka gana aukštas. Šiam buveinių tipui priklauso visi aukštapelkių raistai, jos įeina į apypelkio miškų kompleksus ir formuojasi rūgščios durpės prisipildžiusiose lokaliuose pažemėjimuose.

Plinkšių pelkėje auga šios pelkiniams miškams būdingos rūšys: plaukuotasis beržas (Betula pubescens), paprastoji eglė (Picea abies), paprastoji pušis (Pinus sylvestris), siauralapė balžuva (Andromeda polifolia), žiloji viksva (Carex cinerea), žvaigždėtoji viksva (Carex echinata), juodoji viksva (Carex nigra), snapuotoji viksva (Carex rostrata), pelkinis gailis (Ledum palustre), melsvoji molinija (Molinia caerulea), siauralapis kiminas (Sphagnum angustifolium), smailialapis kiminas (Sphagnum capillifolium), Girgensono kiminas (Sphagnum girgensohnii), Magelano kiminas (Sphagnum magellanicum), pelkinis kiminas (Sphagnum palustre), mėlynė (Vaccinium myrtillus), vaivoras (Vaccinium uliginosum), bruknė (Vaccinium vitis-idaea).

Pelkinių miškų tipo buveinės aprašomoje teritorijoje užima apie 22% ploto. Šios buveinės daugiausiai aptinkamos už pelkę juosiančio melioracinio griovio, apypelkyje: 38 kv. 18, 20-21, 33 skl., 43 kv. 22 – 27 skl. ir kt. Šiuose sklypuose išlikusios natūraliausios pelkinių miškų buveinės. Pagal Lietuvos miškų tipologiją (Karazija, 1988), aprašoma pelkinio miško buveinė priskirtina pelkiašilių miškų tipo, tyrašilio (gailiašilio) – Ledo– sphagnosa serijai. Teritorijai būdingos ir gausios tekšės (Rubus chamaemorus) rodo, kad šios buveinės priskiriamos kimininių pušynų asociacijos (as. Sphagnetum magno – pinosum) pietų taigos rasei.

3.4.5.2 Flora

Aprašomoje teritorijoje užregistruotos 408 aukštesniųjų augalų rūšys. Aukštapelkėje dominuojančios augalų rūšys: medžiai - plaukuotieji (Betula pendula), karpuotieji beržai (Betula pubescens), paprastosios pušys (Pinus sylvestris); puskrūmiai: šiliniai viržiai (Calluna vulgaris), pelkiniai gailiai (Ledum palustre), vaivorai (Vaccinium uliginosum). Samanų arde gausūs kiminai: Magelano (Sphagnum magellanicum), rudasis (Sphagnum fuscum), raudonasis (Sphagnum rubellum), siauralapis (Sphagnum angustifolium), smailialapis (Sphagnum capillifolium), Girgensono kiminas (Sphagnum girgensohnii), pelkinis (Sphagnum palustre). Apypelkyje (pelkinio miško buveinėje) dažna bruknė (Vaccinium vitis-idaea), tekšė (Rubus chamaemorus). Floristinis teritorijos ištirtumas gana aukštas. Botaniniai stebėjimai čia pradėti vykdyti nuo 1998 m. (J.Balvočiūtė). 2000 – 2004 m. duomenis apie Plinkšių aukštapelkės florą ir augaliją rinko N. Vėlavičienė, D. Makavičius.

Aptiktos 3 augalų rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą:

Dactylorhiza maculata (L.) Soó - Dėmėtoji gegūnė – 2(V) kategorija
Plinkšių pelkėje tai apyretė rūšis. Gausiausiai aptikta augant 38 kvartalo 28 sklype. Augimvietė apima beveik visą šio sklypo vakarinę dalį. Pavienių augalų rasta 43 kvartalo 1-2 sklypuose bei 3 sklype (šiaurės vakarinėje sklypo dalyje). Bendras D. maculata populiacijos dydis – apie 200 egz.

Dactylorhiza longifolia (Neuman) Aver. - Baltijinė gegūnė – 4 (I) kategorija
Aprašomoje teritorijoje – apyretė rūšis. Didesnių sankaupų nesudaro. Pavieniui ar grupelėmis (dažniausiai – pelkės pakraščių, pelkinių miškų atviresnėse aikštelėse) augalų aptinkama 38 kvartalo 27 skl., 20 skl., 43 kvartalo 1-2 skl., 3 skl., 26 skl. Bendras D. longifolia populiacijos dydis – apie 150 egz.

Dactylorhiza incarnata (L.) Soó - Raudonoji gegūnė – 4 (I) kategorija
Plinkšių pelkėje reta pavieniui aptinkama rūšis. Auga 38 kvartalo 18 ir 26 sklypuose.
Populiacijos dydis – apie 20 D. incarnata egz.

3.4.5.3 Fauna

Plinkšių pelkėje rastos 25 trumpasparnių (Staphylinidae) vabalų rūšys. Nors teritorijoje trumpasparnių vabalų rūšinė įvairovė nedidelė (įvairovės rodiklis 0,08), tačiau čia aptiktos gyvybingos stenotopinių aukštapelkių vabalų rūšių populiacijos: Agonum ericeti, Lochmaea suturalis, Philonthus nigrita ir kt.
Teritorijoje užregistruotos 43 dieninių drugių (Lepidoptera) rūšys. Aukštapelkėms būdingos rūšys: palinis gelsvys (Colias palaeno), akiuotasis melsvys (Plebejus argus), pelkinis melsvys (Vaccinia optilete), palinis perlinukas (Boloria aquilonaris), pelkinis perlinukas (Proclossiana eunomia). Nereguliariai stebimas machaonas (Papilio machaon), gudobelinis baltukas (Aporia crataegi), admirolas (Vanessa atalanta).
Varliagyvių (Amphibia) aptiktos 5 rūšys. Aukštapelkės vandeningiausiuose kanaluose įsikūrusios didžioji (Rana esculenta) ir mažoji (Rana lessonae) kūdrinės varlės. Magistralinis, aukštapelkę juosiantis melioracinis kanalas yra svarbi paprastųjų rupūžių (Bufo bufo) neršto vieta.
Roplių (Reptilia) fauną atstovauja 2 rūšys. Visame pelkės plote išplitęs ir įprastas – gyvavedis driežas (Lacerta vivipara). Aprašomoje teritorijoje yra gyvybinga paprastosios angies (Vipera berus) populiacija. Vidutinis paprastosios angies tankumas 1,3 individ./1 km. maršrutui (ypač Vaccinetea uliginosi kalsės bendrijose).
Plinkšių pelkės ornitofauną sudaro 76 paukščių (Aves) rūšys. Iš jų juodasis gandras (Ciconia nigra), tetervinas (Tetrao tetrix), gervė (Grus grus), vapsvaėdis (Pernis apivorus), erelis rėksnys (Aquila pomarina), vištvanagis (Accipiter gentilis) ir sketsakalis (Falco subbuteo) įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Teritorijoje dominuoja mišriųjų miškų paukščiai: kikilis (Fringilla coelebs), žalioji (Phylloscopus sibilatrix), pilkoji (Ph. collybita) pečialindos, strazdas giesmininkas (Turdus philomelos) ir kt. Pelkėtų ir šlapių vietų paukščiai: perkūno oželis (Gallinago gallinago), slanka (Scolopax rusticola) nėra gausūs. Atviroms vietoms būdingi: pieviniai kalviukai (Anthus pratensis), dirviniai vieversiai (Alauda arvensis).
Žinduolių (Mammalia) fauną sudaro 26 rūšys. Iš jų į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 3 rūšys: rudasis nakviša (Nyctalus noctula), ūdra (Lutra lutra), šermuonėlis (Mustela erminea). Tipiški žinduoliai: paprastasis pelėnas (Microtus arvalis), rudasis pelėnas (Clethrionomys glareolus), rudoji lapė (Vulpes vulpes), miškinė kiaunė (Martes martes).
Nereguliariai (ne kasmet) teritorijoje apsilanko briedis (Alces alces) ir vilkas (Canis lupus).
Plinkšių pelkė gyvūnams yra ne tik svarbi veisimosi vieta, bet ir kaip mažai žmonių lankoma mitybinė, poilsinė teritorija. Čia maitintis užskrenda juodieji gandrai, vapsvaėdžiai, ereliai rėksniai, sketsakaliai, vištvanagiai, rudieji nakvišos. Melioracinių kanalų tinklas susijungdamas su Nendrupiu, Plinkšių dvaro tvenkinukais bei Plinkšių ežeru sudaro palankias sąlygas ūdroms bei upiniams bebrams migruoti. Plinkšių pelkėje bei apypelkio miškuose poilsiui apsistoja stirnos, šernai.

Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos gyvūnų rūšys:

Vabzdžiai:
1.Papilio machaon L. - Machaonas – 4 (I) kategorija
Kasmet (dažniausiai gegužės, liepos – rugpjūčio mėn.) pavieniai individai stebimi atviriausiose pelkės vietose.

Paukščiai:
1Ciconia nigra L. – Juodasis gandras – 3 (R) kategorija
Užskrenda maitintis, dažniausiai laikosi palei melioracijos kanalus. Artimiausia žinoma perimvietė yra Žalgirio miško 57 kv.

2.Pernis apivorus L. – Vapsvaėdis – 3 (R) kategorija
Reguliariai stebimas medžiojant Plinkšių aukštapelkėje. Pelkės kupstuotumas sudaro geras sąlygas veistis bitiniams plėviasparniams (jų lervos – pagrindinė vapsvaėdžių jauniklių raciono dalis).

3.Tetrao tetrix L. - Tetervinas - 3 (R) kategorija
Aptinkamas visoje pelkėje, apypelkyje. Tuoktuvės retkarčiais vyksta ne tik pelkėje, bet
ir aplinkinių laukų pakraščiuose. Perėjimo metu pelkėje nuolat gyvena apie 10 tetervinų porų (matomi suaugę paukščiai, jaunikliai, rasti kiaušinių lukštai). Žiemą tetervinai pasklinda po visą Žalgirio miško masyvą.

4.Grus grus L. – Gervė – 3 (R) kategorija
Ne kasmet peri 1 pora. Lizdinė teritorija – 38 kv. 28 skl. Tikėtina, kad atkūrus pažeistą hidrologinį režimą, čia nuolat galėtų perėti 2 gervių poros.

5.Aquila pomarina C. L. Brhm. – Erelis rėksnys – 3 (R) kategorija
Teritorijoje neperi. Reguliariai užskrenda medžioti pelėnų ir paukščių jauniklių. Artimiausia perimvietė – 58 Žalgirio miško kvartale.

6.Falco subbuteo L. – Sketsakalis – 3 (R) kategorija
Plinkšių pelkėje neperi, reguliariai užskrenda maitintis.

7.Accipiter gentilis L. – Vištvanagis – 4 (I) kategorija
Aprašomoje teritorijoje neperi, reguliariai užskrenda maitintis.

Žinduoliai:
1.Mustela erminea L. – Šermuonėlis - 3 (R) kategorija
Gyvena apypelkio miškuose, įsikuria ir pačioje pelkėje (netoli durpių sankasų, išrautų kelmų). Negausus.

2.Nyctalus noctula Schreber - Rudasis nakviša – 4 (I) kategorija
Plinkšių pelkėje nesiveisia, nedienoja. Ultragarsiniais detektoriais nuolat užregistruojamos 1 - 3 virš pelkės medžiojantys rudieji nakvišos.

3.Lutra lutra L. - Ūdra – 5 (Rs) kategorija
Aprašomoje teritorijoje nuolat negyvena, nesiveisia. Pavienės ūdros pasinaudodamos melioracinių kanalų tinklu migruoja, apsistoja trumpam poilsiui.

Gyvūnų rūšys įtrauktos į ES Buveinių direktyvą:

II PRIEDAS
1. Castor fiber - Upinis bebras (migruoja, gyvena už durpyno ribų)
2. Lutra lutra – paprastoji ūdra (migruoja, apsistoja poilsiui)

IV PRIEDAS

1.Castor fiber - Upinis bebras
2.Lutra lutra – Paprastoji ūdra
3.Rana arvalis - Smailiasnukė varlė
Apyretė rūšis. Teritorijoje nuolat gyvena, neršia melioraciniuose apypelkio kanaluose.
4.Lopinga achine - Akiuotasis satyras
Aptiktas 38 kvartalo 16 skl. atviresnėse vietose. Negausus.

ES LAUKINIŲ PAUKŠČIŲ APSAUGOS DIREKTYVA 79/409 EEB

I PRIEDAS

1.Ciconia nigra - juodasis gandras (maitinasi)
2.Ciconia ciconia - baltasis gandras (maitinasi)
3.Pernis apivorus – vapsvaėdis (maitinasi)
4.Circus aeruginosus - nendrinė lingė (maitinasi)
5.Grus grus – gervė (peri 1 pora, migracijų metu apsistoja iki 10 paukščių)
6.Dryocopus martius - juodoji meleta (2 poros peri apypelkio medynuose)

II/1 PRIEDAS

1. Anas platyrhynchus - didžioji antis (peri 2-3 poros)
2. Gallinago gallinago - perkūno oželis (peri 3 - 5 poros)
3. Scolopax rusticola – slanka (apypelkyje peri 4 – 6 poros)
4. Columba palumbus – keršulis (pačioje pelkėje perėjo 1 pora, apypelkyje 2 – 3)
5. Bonasia bonasia – jerubė (stebima apypelkyje, tikriausiai peri 1 – 2 poros)
6. Tetrao tetrix – tetervinas (stebimos tuoktuvės, randami kiaušinių lukštai, matytos patelės su jaunikliais, tikriausiai peri apie 10 porų)
7. Streptopelia turtur - paprastasis purplelis (peri iki 3 porų)
8. Alauda arvensis - dirvinis vieversys (stebimas nuolat, manoma, kad atviresnėje dalyje peri 1 – 2 poros)
9. Turdus merula - juodasis strazdas (gana dažnas apypelkyje, pavieniai lizdai pačioje pelkėje)
10. Turdus philomelos - strazdas giesmininkas (dažnas pelkės pakraščiuose)
11. Turdus iliacus - baltabruvis strazdas (apypelkyje peri iki 3 porų)

{{reflist}}

Mažeikių duona

2019-06-21T10:44:58Z

Nerbras:

[[Vaizdas:Mazeikiu duona.MKE.2008-10-05.jpg|thumb|right|230px|UAB „Mažeikių duona"]]
'''MAŽEIKIŲ DUONA''', UAB, įmonė [[Mažeikiai|Mažeikiuose]], [[Ventos gatvė|Ventos]] g. 10. Direktorė Marija Vaitkuvienė, laboratorijos viršininkė Janina Pagojienė. 60 darbuotojų. Aprūpina duonos gaminiais visus Mažeikių miesto bei rajono vaikų darželius ir mokyklas, pristato gaminamą produkciją kaimyninių rajonų vartotojams.

Įsteigta 1959 m. gruodžio 30 d., ir buvo vienintelė kepykla Mažeikiuose. Pirmosios krosnys buvo kūrenamos anglimi, darbuotojai turėjo išmokti dirbti su daugeliu naujų įrengimų, laikantis technologinio proceso. Produkcijos pareikalavimas buvo didžiulis: kai kada tekdavo iškepti iki 16 tonų per parą. Aasortimentas buvo negausus - tik duona, batonai ir pagerinti gaminiai.

Įmonė neseniai įsigijo batonų gamybos liniją, gaminių pjaustyklę, tešlos plakiklį konditerijos gaminiams, tešlos minkymo mašiną. Naujieji įrengimai leidžia sparčiau dirbti ir plėsti asortimentą. Įmonė pagamina per 120 pavadinimų gaminių. Nuo 2004 m. kepami šakočiai, įvairūs keksai, biskvitai, sausainiai, bandelės. Duona kepama be konservantų, ruošiama pagal senoviškus receptus, naudojant natūralų raugą. Tenkindama vartotojų poreikius, įmonė gamina įvairių receptūrų, įvairaus skonio ir svorio gaminius. UAB „Mažeikių duona“ turi parduotuvę pačioje įmonėje bei prekybos kioską Draugystės gatvėje. Visiems čia parduodamiems gaminiams taikoma 7 proc. nuolaida. Gaminiams išvežioti įmonė įsigijo dar keletą mašinų, todėl produkcija prekiaujama Palangoje, Plungės, Skuodo, Akmenės rajonuose.

Įmonėje daug darbo veteranų, išdirbusių čia apie 30 metų: technologė Janina Čejauskienė, formuotoja Rūta Zerienė, vyr. buhalterė Zita Juciuvienė, kepėja Marijona Tenienė, laboratorijos viršininkė Janina Pagojienė. Nuo pat kepyklos įkūrimo pradžios dirba dabartinė direktorė Marija Vaitkuvienė.

== Istorinė apžvalga ==
Iš pradžių besikuriančiame Mažeikių mieste duonos kepyklų nebuvo, nes beveik visi to meto gyventojai duoną kepdavosi namuose. Viena seniausių buvo Mino Lampienės kepykla (Vasario 16-osios g. 2). Joje kepdavo įvairias bandeles, riestainius ir duoną. 1938 m. Bliumentalis pastatė kepypklą iš raudonų plytų, o medinį pastatą nugriovė. Mauša Kleneris kepdavo macus. Jo kepykla susidėjo iš dviejų mažų medinių namelių. Ilgi macų kepykloje dirbo Antanavičius (Kapų g.). 1927 m. ši kepyklėlė sudegė. Kepyklos sparčiai pradėjo kurtis nuo 1928 metų. Kepyklas turėjo taip pat šie asmenys: Antanas Roslomas (Miškų g. 14), Jonas Gurskis (Basanavičiaus g. 13), Tinteris (Vytauto g. 38), Vitulienis (Laisvės g.), Vincas Daubaris (Laisvės g.).

VĮ Registrų centras duomenimis, įmonei „Mažeikių duona" 2019 kovo 5 dieną paskelbtas bankrotas.

[[Kategorija: Verslas]]

Tirkšliai

2016-02-15T11:13:35Z

Nerbras: Įterpta pastraipa apie naują kultūros paveldo objektą.

{{rašomas|korekcija, faktų tikrinimas }}
{{kaimai|
pavadinimas = Tirkšliai|
foto = Tirksliai.MKE.2007-08-10.jpg|
herbas = [[Vaizdas:Tirksliu herbas.jpg|center|180px|Tirkšlių herbas]]|
size = 260px|
pavad = |
seniunija = Tirkšlių|
gyv = 586|
koor = 56° 16' 0 š.pl. 22° 19' 0 r.il.|
alt = 79 m |
|}}
[[Vaizdas:Tirksliai.MKE.2009-09-05.jpg|thumb|right|260px|Tirkšlių miestelio 440 metų minėjimo iškilmės, 2009 m.]]
[[Vaizdas:Tirksliai..JPG|thumb|right|260px|Tirkšlių miestelio centrinė dalis]]
'''TIRKŠLIAI''', miestelis [[Tirkšlių seniūnija|Tirkšlių seniūnijoje]], 6 km į pietus nuo mažeikių, prie Mažeikių - Plungės kelio; seniūnijos centras. Per Tirkšlius teka [[Stulpas]] ([[Viešetė]]s deš. intakas). Yra [[Tirkšlių vidurinė mokykla|mokykla]], [[Tirkšlių pirminės sveikatos priežiūros centras|sveikatos priežiūros centras]], [[Tirkšlių biblioteka|biblioteka]], [[Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčia|bažnyčia]], veikiančios [[Tirkšlių kapinės|kapinės]]. [[Tirkšlių pušynas]].

Miestelis radialinio plano. Keliai į [[Geidžiai|Geidžius]], [[Pievėnai|Pievėnus]], [[Seda|Sedą]], Žemalę, Telšius.

== Gatvės ==
Tirkšlių miestelyje yra šios gatvės: Dariaus ir Girėno (ilgis 0,8 km, asfaltuota), J. Basanavičiaus (0,15 km, asfaltuota), J. Janonio (1,5 km, asfaltuota/žvyruota), J. Tumo–Vaižganto (0,7 km, asfaltuota), Kapų (1,3 km, asfaltuota), Klevų (1,3 km, asfaltuota), Laukų (0,8 km, asfaltuota), Mokyklos (0,2 km, asfaltuota), Obuolių (0,35 km, asfaltuota), P. Cvirkos (0,4 km, asfaltuota), Rožių (0,5 km, asfaltuota), S. Neries (2,1 km, asfaltuota/žvyruota), Saulės (1,2 km, asfaltuota/žvyruota), Sodų (0,3 km, žvyruota), Strazdelio (0,43 km, asfaltuota), Upelio (0,35 km, žvyruota), V. Kudirkos (0,15 km), Vakarų (0,45 km, asfaltuota), Viekšnių (0,65 km, asfaltuota), Vyšnių (0,12 km, žvyruota). Bendras gatvių ilgis - 13,75 km.

== Gyventojai ==
Gyventojų skaičius: 1640 m. - 46 šeimos, 1710 m. - 4 kiemai, 1789 m. - 34 kiemai, 1833 m. - 334, 1897 m. - 1209 gyv., 1902 m. miestelyje - 1285 gyv., 1905 m. - 1282 gyv., 1909 m.- 1131 gyv. <ref>Памятная книжка Ковенской губернии на 1910 г. - Ковна, 1909, стр. 24. </ref>, 1923 m. kaime - 82 sodybos, 386 gyv., miestelyje - 138 sodybos, 791 gyv., 1940 m. - apie 1400 gyv., 1959 m. - 1129, 1970 m. - 1450, 1979 m. - 1521, 1987 m. - 1478 gyv., 2001 m. - 1626 (776 vyr., 850 mot.).

* 1850-12-09 Tirkšliuose mirė katalikų katekizmo vertėjas į lietuvių kalbą, kunigas [[Janikevičius Antanas|Antanas Janikevičius]];
* 1860-01-17 Tirkšlių parapijoje gimė Kauno kapitulos garbės kanauninkas [[Jančiauskis Antanas|Antanas Jančiauskis (Jančauskis)]];
* 1894-12-22 gimė Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris [[Valtas Stasys|Stasys Valtas]].
* 1897-11-14 gimė Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris [[Uščinas Leopoldas|Leopoldas Uščinas]];
* 1901-07-19 gimė policijos pareigūnas, žurnalistas, spaudos darbuotojas [[Reivytis Vytautas|Vytautas Reivytis]];
* 1904-12-17 mirė kunigas, knygnešių rėmėjas [[Žukas Domininkas|Domininkas Žukas]].
* 1909-02-11 gimė ekonomistase, diplomatas, pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės ambasadorius Jungtinėse Tautose [[Simutis Anicetas|Anicetas Simutis]]
* 1912-09-30 mirė kunigas, knygnešių rėmėjas [[Šliūpavičius Aloyzas|Aloyzas Šliūpavičius]].
* 1926-01-31 gimė kompozitorius ir pedagogas [[Klova Vytautas|Vytautas Klova]];
* 1927-11-18 gimė dailininkas [[Klova Boleslovas|Boleslovas Klova]].
* 1935-06-24 gimė poetė [[Tiškutė - Uosienė Juzė|Juzė Tiškutė-Uosienė]].

== Istorinės žinios ==

Nuo XIII a. minimas Tirkšlių kaimas, nuo XVI a. pradžios - miestelis ir dvaras. 1569 m. dvaro ir miestelio inventoriuje minima turgavietė, alaus, midaus ir degtinės smuklės. 1605 m. Tirkšlių dvaro inventorių surašė karališkasis revizorius E. Ilgovskis. Iš jo aprašų aiškėja, kad Tirkšlių būta dvaro be seniūnijos, kuriam priklausė 150 valakų žemės. E. Ilgovskis taip pat mini Tirkšlių miestelį <ref>R. Rimkuvienė. Tirkšlių bibliotekos fondų istorija ir nūdiena. - Tirkšliai, 1992. - P.3.</ref>. 1612 m. pastatyta bažnyčia. 1630 m. birželio 12 d. miestelyje įvyko inkvizicijos teismas: už raganavimą ant laužo buvo sudeginta [[Kosciukienė Regina|Regina Kosciukienė]]. Vėliau to paties likimo susilaukė dar dvi „raganos" - Sudienė ir Saukienė <ref>B. Plastinina. Mažeikių rajono CBS Tirkšlių bibliotekos istorija 1937-1987. - Tirkšliai, 1987. - P. 6.</ref>. Jų mirties dekretą pasirašė dvarininkai, teisėjai: Juozas Kšiževičius, BogdanasMikulčiu, J. Mališevskis, J. Gurilavičius, M. Daubaras ir kt. 1640 m. Tirkšlių seniūnijos inventoriuje nurodyta, kad prie miestelio buvo dvaro arimai, kuriuos sudarė trys laukai: 1 valako 10 margų, 1 valako 12 margų ir 1 valako 15 margų. Šiuos arimus įdirbti paskirti vieno kaimo valstiečiai, laikę 5 valakus žemės. Jų lažo norma - 1 diena per savaitę nuo rėžio, kurio dydis nenurodytas<ref> Kiaupienė J. Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XVI-XVIII a. - V., 1988. - 188 p. - P. 86. ISBN 5-420-00197-7.</ref>. 1640 m. buvo 33 karčemos.

Tirkšliai labai nukentėjo dėl Šiaurės karo (1700-1721) ir 1710 maro, miestelyje liko tik viena smuklė ir 3 lūšnos. 1750 m. įsteigta parapinė, 1867 m. – valdinė pradžios mokykla. Parapinėje mokykloje 1804 m. mokėsi 20, 1805 m. - 22, 1807 m. - 17, 1808 m. - 17, 1809 m. - 24, 1810 m. - 25, 1811 m. - 10, 1812 m. - 7, 1813 m. - 8, 1814 m. - 6 berniukai, 1815 m. - 40 berniukų ir 15 mergaičių<ref>Michał Ambros. Zarys statystyczny zskoł wydziału Wilenskiego // Ateneum Wilenskie. - Wilno, 1939. - T. 14. - P. 174-175.</ref>.

XIX a. – XX a. I pusėje Tirkšliuose buvo valsčiaus centras. XIX a. vyko dideli turgūs ir prekymečiai. 1863-06-13 ir 10-06 sukilėlių būriai prie Tirkšlių kovėsi su caro kariuomene. Apie 1901 m. tirkliškis G. Miežis įsteigė pirmąją lietuvišką krautuvę su lietuviška iškaba „Krautuvė S. Miežio. Broliai pirkite". 1905 m. gruodžio mėn. valstiečiai pašalino carinę valsčiaus v- bą ir išrinko naują. Tais metais veikė valsčiaus raštinė, vaistinė, degtinės monopolis, kuriame 1904 m. buvo pragerta degtinės už 14025 rublius, 7 alinės, krautuvė. Prieš I pasaulinį karą buvo susidariusi lietuvių vaidintojų trupė, ruošiusi vakarus.

Spaudos draudimo metais Tirkšlius pasiekdavo draudžiamoji spauda, kurią atgabendavo knygnešia ([[Reivytis Stanislovas|Stanislovas Reivytis]] iš [[Gauryliai|Gaurylių]] k.)

1914 m. vasario 28 d. Tirkšlių valsčius kreipėsi į vyriausybę, prašydamas panaikinti traktierių ir uždaryti visas alines. Ar buvo patenkintas šis prašymas, neaišku <ref>Tirkšliškis. Tirkšliai // Viltis. - 1914. - Kov. 7(20). - Nr. 54. - P. 3.</ref>. 1914 m. gegužės 4 d. tirkšliškiams J. Vaičkaus skrajojamasis teatras parodė du kūrinius: K. Alytos trijų veiksmų vaizdelį „Ant bedugnės krašto" ir Vaižganto 2-jų veiksmų komediją „Nepadėjus nėr ko kąsti" <ref>Jausmažodis. Teatras. Tirkšliai // Viltis. - 1914. - Geg. 9 (22). - Nr. 101. - P. 3.</ref>.
1915 m. balandžio 24 d. Tirkšlius užėmė vokiečiai, gegužės 9 d. - rusų kariuomenė, o gegužės 10 d. buvo išvaryti visi žydai. <ref>Lietuvos žinios. - 1915. - Liepos 5 (18). - Nr. 76.</ref>. 1919 pr. buvo išrinktas Tirkšlių valčiaus revoliucinis komitetas. 1918 ir 1925-1940 m. veikė LKP kuopelė, nuo 1920 – LKJS org- ja; 1932-1937 veikė LKP parajonio, 1938- 1940- valsčiaus k- tas. 1920 rudenį Tirkšliuose įvyko LKP Mažeikių parajonio konferencija.

Nepriklausomybės metais Tirkšliai buvo valsčiaus centras. Buvo valsčiaus savivaldybė, girininkija, paštas, sveikatos ir veterinarijos punktas, ambulatorija, policijos nuovada, vaistinė, malūnas, kooperatyvas, eletrinė, smulkaus kredito draugija, valstybės bibliotekos skyrius (įst. 1936 m.), šaulių skaitykla, kelios krautuvės, amatų verso įmonės. Miestelio centre iš senovės laikų stovėjo šv. Florijono statula. Antrojo pasaulinio karo metu Tirkšliai labai nukentėjo. Miestelį palietė gyventojų deportacijos. Pokario metais Tirkšliai buvo apylinkės ir kolūkio „Jaunoji gvardija" centras.

Nuo XVII a. pab. ar XVIII a. pr. iki 1941 m. miestelyje buvo [[Tirkšlių žydų bendruomenė]].

1861-1863 metų laikotarpyje žydo Iciko Lapidos darže, kur XVIII a. buvo kapinės, prie žmogaus griaučių rastas ketvirčio gorčiaus talpos puodas su monetomis( XVII-XVIII a.)<ref> E. Ivanauskas. Lietuvos pinigų lobiai, paslėpti 1390-1865 metais. - V., 1995. - P. 498.</ref>.

1928 m. mokyklos kieme buvo pastatytas kryžius. 1965 m. jį nupjovė tuometis mokyklos direktorius V. Strumskis su trejetu kitų savo darbuotojų. Medinę dalį sudeginę, o metalinį kryžių spėjusi išgelbėti ir išsaugosjusi valytoja dirbusi E. Vaičkienė. 1989-02-16 buvęs mokyklos direktorius V. Liauba šio kryžiaus vietoje pastatė ir pašventino Pranciškaus Bružo padarytą naują kryžių <ref>Stasė Gintvainytė. Tirkšliai // Santarvė. - 1996. - Vasario 8. - Nr. 16. - P. 5-6.</ref>.

1945 m. liepos 6 d. netoli Tirkšlių miestelio esančiame miške karinės-čekistinės operacijos metu buvo nukauti aštuoni J. Ukso būrio partizanai <ref> Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informacija, 2006 m. </ref>.
[[Vaizdas:Tirksliai.Koplytstulpis.MKE.2007-08-10.jpg|thumb|right|260px|Tirkšlių koplytstulpis, past. 1867 m.]]
[[Vaizdas:Tirksliai.MKE.jpg|thumb|right|260px|]]
[[Vaizdas:Tirksliai1.MKE.2007-08-10.jpg|thumb|right|260px|Tirkšliai]]
[[Vaizdas:Tirksliai.MKE.2008-07-30.jpg|thumb|right|260px|]]
1998-04-06 po pietų Tirkšlių miestelį nusiaubė stiprus viesulas, apgriovęs keletą pastatų<ref>Čergelienė R. Griaunamąją jėgą viesulas parodė per pusę minutės // Lietuvos rytas. - 1998. - Balandžio 8. - Nr. 80. - P. 1,3.</ref>.
2001 m. atstatytas Nepriklausomybės dešimtmečiui skirtas koplytstulpis<ref>Eidimtienė M. Tirkšliškiai susigrums dėl Nepriklausomybės simbolio // Būdas žemaičių. - 2003. - Kovo 26.</ref>.

== Kultūros paveldo objektai ==
* [[Tirkšlių koplytstulpis|Koplytstulpis]], vad. „Penkių širdžių" koplytstulpiu, past. 1867 m., miestelio centre, Dariaus ir Girėno gatvėje. 2005-03-25 įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą (D 159)<ref>Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - V., 1973. - P. 397.</ref>.
* Etnoarchitektūrinė sodyba Tirkšlių k., apie 2,7 km į pietus nuo Tirkšlių. Past. XIX a. Tai vaizdingas lygumoje susiklostęs viensėdis, apaugęs dideliais tankiais medžiais, supamas daržų, ariamų laukų ir už jų šiaurinėje pusėje esančio miško. Teritorijos plotas 0,40 ha. Sodyba užstatyta: pagrindiniai pastatai - namas, svirnas, tvartas, daržinė, vad. rėja ir neseniai pastatytas ūkinis pastatėlis. Sodyba turi ūkinį ir švarųjį kiemus. Švarusis kiemas yra pietrytinėje sodybos dalyje tarp gyvenamo namo ir svirno. Į šiaurės vakarus nuo jų tarp tvarto ir daržinės yra ūkinis kiemas. Tarp namo ir svirno - svirtinis šulinys. Sodyba apsodinta klevais, liepomis, beržais, įvažiavimą akcentuoja vinkšnos. Prieš namą švariajame kieme įrengtas gėlynas. 2003-12-31 įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą (G443 K)<ref>Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - V., 1973. - P. 397.</ref>.
* Tirkšlių sinagoga, J. Janonio g. 15A, Tirkšliai, Tirkšlių sen., Mažeikių r. sav., į nekilnojamojo kultūros paveldo objektų sąrašą įtraukta 2015-ųjų metų pabaigoje. Paveldosaugininkų spėjimu, Tirkšliuose išlikę žydų maldos namai – ankstyviausia iš vėlyvojo klasicizmo periodo sinagogų. Ji medinė, nedidelė, stačiakampio plano, dengta dvišlaičiu stogu, atgręžta rytų-vakarų kryptimi. Aron kodešas – švenčiausia sinagogos ar žydų maldos namų vieta – rytuose, pagrindinis įėjimas – vakaruose. Pastato ilgis – 13,5, plotis – 12,1 metrų. Pietinėje ir šiaurinėje sinagogos sienose esantys langai išdėstyti vienoje linijoje, nėra aiškios išorinės ribos tarp vyrų ir moterų pusių. Išliko gana sudėtingo langų profilio fragmentų, virš langų esančių karnizo arba frontonėlio pavidalo kyšulių imitacijų.

== Mikrotoponiminiai vietovardžiai ==
Tirkšlių kaimo vietovardžiai užrašyti 1972 m. Čia patekiama tų metų aprašymas:
* Baltasis takelis yra Tirkšlių pušyno vidury, tarp Tirkšlių - Sedos plento ir Žemalės -Tirkšlių kelio. Ilgis 2OO metrų.
* Barauskienės kūdra yra prie Stulpo, 1 km nuo Tirkšlių tilto per Stulpą. 1964 m. kolūkis padidino. Dugnas smėlėtas. Dydis 18 x 1O m.
* Dangaus kalnas - kalva, apaugusi pušimis, vakarinėje Tirkšlių kapinių pusėje, apie 20 m aukščio.
* Ežkepiai - Tirkšlių kaimo dalis palei rytinę Išlaužo miško pusę, apimanti 9 kiemus. Pamiškės gyventojai neturtingai gyveno. Iš skurdo kepdavę ir valgydavę ežius.
* [[Išlaužas]] - miškas.
* Magazinas - upelis Tirkšlių kaime. Išteka iš Išlaužo miško, įteka į Stulpą. Dabar iškastas kanalas. Vidurupis apaugęs krūmais. Ilgis 3 km. Netoli upelio buvo didelis sandėlis, kur caro laikais valstiečiai pildavo grūdus nederlingiems metams. 1932 m. iš sandėlio sienojų buvo pastatyta dviaukštė pradinė mokykla.
* Malūno keliukas - tai siauras keliukas į malūną, Tirkšlių - Geidžių kelio į pietvakarius. Ilgis 0,3 km.
* Milžinkapiai - kapinės į pietus nuo Tirkšlių bažnyčios. Dydis 50 x 50 m.
* Pustelniko kryžius - žr. [[Drazdauskas Tadeušas]]
* Ragankalnis - krūmais apaugęs skardis rytinėje Viešetės pusėje, 1 km į šiaurę nuo Geidžių kelio. Aukštis 10 m.
* Raudonskardis - skardis prie Viešetės upelio, Tirkšlių - Geidžių kelio šiaurės pusėeje. Dabar nukastas, plikas, raudono smėlio, 5 m aukščio.
* Rėžiai, Vožkarėžiai - pušynas pietiniame Tirkšlių kaimo pakrašyje. Plotas 60 ha.
* Senkelis - seno vieškelio dalis, einanti lygiagrečiai su Mažeikių - Tirkšlių plentu, įeina į Viekšnių gatvę. Ilgis apie 150 m.
* Siauroji gatvelė yra Tirkšliuose, nuo universalinės parduotuvės į šiaurę. Tai smėlėta, negrįsta gatvė - takas. Ilgis 1OO m.
* Smalkalnė - Tirkšlių kaimo dalis palei Jonaičių mišką, apimanti 12 kiemų. Šioje kaimo dalyje iš medžių duobėse tekindavo smalą.
* Sūris - Tirkšlių pušyno dalis tarp Žemalės ir Sedos kelių. Yra 1,5 km nuo miestelio. Plotas 7 ha.
* Sūris - dirbamas laukas Tirkšlių kaime, tarp Viešetės dešinio pakraščio ir Tirkšlių - Geidžių kelio. Plotas 11 ha.
* Širdžių kryžius - Tirkšlių koplytstulpis.
* Taurinskiškė - dirbamas laukas pietvakarininiame Tirkšlių kaimo pakraštyje. Plotas 20 ha.
* Virkutienės kūdra - apvalios formos, apaugusi krūmais kūdra Tirkšlių k., 120 m į šiaurę nuo kapinių. Dydis 12O kv.m., gylis 3 m.
* Zuikių aikštelė - laukymė Tirkšlių pušyno vakarinėje dalyje, apie 50 m nuo senojo Sedos kelio į rytus. Dydis 30 x 10 m.

== Literatūra ==
* Girdenis A. Taip šneka tirkšliškiai: šiaurės žemaičių telšiškių tarmės tekstai su komentarais. - Vilnius, 1996. - 332 p. ISBN 5-420-01374-6.
* Tirkšlių legendos / Jonas Laurinavičius. - Kaišiadorys: Kaišiadorių literatų klubas "Gija", 2005. -15, [1] p. ISSN,ISBN,ISMN: 9955-565-19-5
{{reflist}}

* Tirkšlių dvaro planas // Kauno apskrities archyvas: F. I-66, ap. 6, b. 374.
* P. Š. Tragiška Tirkšlių praeitis ir daug žadanti ateitis // Lietuvos aidas. - 1940. - Sausio 24. - Nr. 38. - P. 3.


== Nuorodos ==
* [http://lt.netlog.com/go/explore/videos/videoid=432062 Tirkšliai ir jų apylinkės iš oro]
* http://www.santarve.lt/aktualijos/tirksliu-sinagoga-kulturos-vertybiu-registre/

[[Kategorija:Tirkšlių seniūnijos kaimai]]
[[Kategorija:Tirkšliai]]

Mažeikių Viltis

2015-09-24T10:39:38Z

Nerbras:

'''„MAŽEIKIŲ VILTIS"''', sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija. Įkurta 1990-08-29. Pirmininkė Virginija Venalienė (nuo 2003 m.). 1990 m. buvo 65 nariai, 2009 m. buvo 327 nariai, iš jų 169 neįgalieji. Būstinė [[Mažeikiai|Mažeikiuose]], [[Gamyklos gatvė|Gamyklos]] g. 6/2-63.

Iš pradžių bendrija vadinosi „Vities" vardu, vėliau pavadinimas kelis kartus keitėsi, nuo 2004 m. dabartinis pavadinimas. Iš pat pradžių sambūriui vadovavo Antanina Jemeljanova, po kelių mėnesių ją pakeitė Stasė Radeckienė ir organizacijai vadovavo 13 metų.

Bendrija padeda Mažeikių rajone gyvenantiems sutrikusio intelekto žmonėms ir jų šeimos nariams įgyvendinti savo teisėtus interesus, ginti teises, padeda realizuoti socialinius, kultūrinius ir kitokius poreikius bei skatina sutrikusio intelekto žmogaus integraciją į visuomenę. Organziacija telkia Mažeikių rajone gyvenančius sutrikusio intelekto vaikus, jaunuolius ir suaugusiuosius bei jų šeimas, globėjus, kitus jų interesams atstovaujančius asmenis. Kasmet organziuoja neįgaliųjų darbelių parodas, seminarus, susitikimus, mokymus, Kalėdinės eglutės šventę, dalyvauja įvairiuose respublikiniuose konkursuose.

1991 m. lopšelyje-darželyje „Bitutė" atidarytos pirmosios dvi grupės sutrikusio intelekto vaikams. Po metų tuometinėje Mažeikių pagalbinėje mokykloje-internate tokiems pat vaikams atsirado viena lavinamoji klasė. „Viltis" iš specialiųjų programų lėšų rėmė naujų grupių ir klasių kūrimą. 1993 m. Vaikų našlaičių ir senelių globos namuose įsteigta pirmoji lavinamoji klasė žymios proto ir kompleksinės negalios vaikams. Po trejų metų ši klasė buvo perkelta į Mažeikių pagalbinę mokyklą-internatą. 1994 m. atidarytas Darbo centras, o 2009 m. Ankstyvosios korekcijos tarnyba. 1994 m. „Viltis" labdaros būdu gavo autobusą ir kartu su rajono Savivaldybe ėmėsi vykdyti transporto paslaugų programą. S. Radeckienės iniciatyva buvo steigiamos Paramos šeimai centras, taip pat „Vities gyvenimo namai". Šioms įstaigoms bendrija nupirko baldus, įrangą, įvairaus ūkio inventoriaus, o Paramos šeimai centrui - ir patalpas. 2002-2003 m. bendrija ėmėsi Mažeikių specialiosios mokyklos antrojo aukšto vidaus aplinkos pritaikymo neįgaliems vaikams. 2007 m. tokie pat darbai buvo atlikti „Ateities" pradinės mokyklos lavinamojoje klasėje, suremontuotos tualeto patalpos, drabužinė.

2005 m. bendrijos „Mažeikių viltis" Paramos šeimai centras ir [[Vilties erdvė|VšĮ „Vilties erdvė"]] Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis" tarybos pripažinta informacijos kaupimo ir sklaidos centrais Lietuvoje.

Nuo 1997 m. vykdoma sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Mažeikių Viltis" Paramos šeimai programa, skirta padėti rajone gyvenantiems sutrikusio intelekto žmonėms ir jų šeimoms adaptuotis visuomenėje, įveikti socialinę atskirtį, pagerinti neįgaliųjų ir jų šeimos narių gyvenimo kokybę bei užtikrinti Paramos šeimai centro teikiamų paslaugų kokybę. Tuo tikslu organziuojami užsiėmimai sutrikusio intelekto žmonėms, susitikiami jų šeimos nariams, įvairios išvykos, ekskursijos, teikiamos informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo paslaugos.

Bendrija vykdo projektus prisidėdama prie įstaigų, kurias lanko žmonės, turintys proto negalią, kūrimo, materialinės bazės gerinimo, išlaikymo. Bendrija labdaros būdu gavo autobusą ir kartu su rajono savivalybe pradėjo vykdyti Transporto paslaugų programą - specialiųjų poreikių vaikų pavėžėjimą į ugdymo įstaigas. Bendrija ėmėsi iniciatyvos steigti Ankstyvosios korekcijos tarnybą prie poliklinikos: pritaikė patalpas, aprūpino tarnybą būtiniausia įranga bei darbo priemonėmis, susitarė dėl darbuotojų etatų finansavimo. 1997 m. pradėjo veiklą bendrijos „Viltis" Mažeikių skyriaus Paramos šeimai centras ir vykdomas „Vilties gyvenimo namų" projektas.

Vykdyti projektai: „Neįgalaus jaunimo integracija į Mažeikių [[Pavasario vidurinė mokykla|Pavasario vidurinės mokyklos]] bendruomenę", [[Mažeikių specialioji mokykla|Mažeikių specialiosios mokyklos]] ir [[Ateities pradinė mokykla|„Ateities" pradinės mokyklos]] aplinkos pritaikymas neįgaliems vaikams ir ugdymo bazės gerinimas. Šios programos vykdomos kartu su Mažeikių rajono savivaldybe.

2015 m. rugsėjo 23 d. bendrija „Mažeikių viltis“ paminėjo veiklos 25-ąjį jubiliejų.

== Šaltiniai ==

* Mes esame. Sud. Eduardas Vaičiulis. - Mažeikiai. - 2009. - 88 p. - P. 80-81. ISBN 978-9955-911-15-9.
* Marija Steponytė. Du dešimtmečiai pakeitė šių žmonių gyvenimą // Santarvė. - 2010. - Gruodžio 30. - Nr. 147. - P. 10.

[[Kategorija: Visuomeninės organizacijos]]

Mažeikių Viltis

2015-09-24T07:15:13Z

Nerbras: