Mažeikių parkas
MAŽEIKIŲ PARKAS. Įkurtas XX a. viduryje Mažeikių mieste, brandžiame pušynėlyje, kuris užima 11,3 ha teritoriją, iš jų 9,2 ha medžiais apaugęs plotas, 1,4 ha stadionas, taip pat aikštelės, takai, gėlynai, gazonai. Parkas inventorizuotas 1995 m. birželio mėn. Inventorizacijos pase dar nurodyti 2 statiniai (Vasaros teatras, vad. „Dramblinė", kuri sudegė 2006 m., ir tualetas), kapinės, 3 skulptūros, 2 paminklai.
Prie centrinėje dalyje buvusio medinio vasaros teatro veda tiesi alėja iš miesto centro. Prie šios alėjos pastatytos žinomo teatro meno ugdytojo Juozo Vaičkaus, rašytojos Šatrijos Raganos (skulptorius J. Meškelevičius, 1984), Antano Vienažindžio (skulptorius G. Jokūbonis, 1987) skulptūros. Vakarinėje parko dalyje yra II-ajame pasauliniame kare žuvusių sovietinės armijos karių kapinės, kuriose palaidoti 1123 kariai ir priešais jas, į šiaurės rytus arba nuo centrinio parko tako į kairę pusę, - vokiečių karių kapai. Skirtingai negu sovietinės armijos kariai, kurie buvo tiesiog užkasami tranšėjose, vokiečiai buvo laidojami su karstais. Tuo laiku V. Kudirkos gatvėje gyveno stalius, kuriam vokiečiai parūpindavo medienos ir davė nurodymą gaminti karstus. Palaidoję ant kapo pastatydavo nedidelį, maždaug metro aukščio, baltą medinį kryželį, ant kurio užkabintas metalinis medalionas su žuvusįjį identifikuojančiais numeriais. Ant kiekvieno mirusiojo rankos riešo ir kojos čiurnos būdavo pririšama metalinė plokštelė, ant kurios pažymėdavo vokiečių karinio dalinio numerį ir šifruotus ženklus [1]. Reminatis žmonių pasakojimais, žuvusiųjų vokiečių karių buvo apie 150. Viduryje kapinaičių stovėjo didelis beržo kryžius, išdrožtas iš natūralaus medžio su visa tošimi. Šios kapinės išsilaikė neilgai, kapai buvo sulyginti su žeme. Ir dabar dar pastebimi kauburėliai kauburėliai, žole apžėlusios trys eilės buvusių kapų. Pranas Jurcius, kuris gyveno prie vokiečių kapų, pasakojęs, kad ant šių kapų buvusių kryžių kai kur buvę užmauti šalmai, pilotės. O kai užėję sovietai, šiais kryžiais jų kariai kūrenę pirtį, kuri buvusi P. Jurciaus daržo gale. [2].
Šioje parko dalyje įsikūrusi ir Mažeikių muzikos mokykla bei Mažeikių muziejus. 2001 m. šiaurės rytinėje dalyje, buvusio tvenkinio vietoje, įrengti lauko teniso kortai (sklypo plotas 1840 km. m), priklausantys Antanui Svobotui.
Birutės gatvėje, pačioje pradžioje, stūkso masyvus akmeninis kryžius. Jonas Motuzas padarė didelį betoninį paminklą, kuris 1926 m. buvo pastatytas toje vietoje, kur kaizerinės okupacijos metais buvo šaudomi žmonės. 1916 m. balandžio 1 d. buvo sušaudytas Sergiejus Markovas iš šalimais esančio Kalnėnų kaimo. 1916 m. gegužės 12 d. tokio pat likimo susilaukė ir 62 metų Adomas Šimkus iš Purplių bei 56 metų Juozas Puplauskas iš Knabikų kaimo. 1917 m. čia buvo sušaudyti šeši asmenys iš Skuodo apylinkių. Tais pačiais metais dar buvo sušaudyti devyni iš kitur suvaryti lietuviai, du rusai, du žydai. Toje vietoje, kur dabar stūkso akmeninis kryžius, augo keturios pušys. Per vokiečių okupaciją šioje vietoje sušaudyta šešiasdešimt žmonių. Dar keturiasdešimt du buvo sušaudyti po plačiašake egle, kuri stovėjo ten, kur dabar bažnyčios šventorius. Kadangi iš sušaudytųjų daugiausia buvo mažeikiečiai, tai miesto burmistras tą gatvę, kuria varydavo pasmerktuosius mirti, pavadino Kankinių gatve. Dabar tai Jablonskio gatvė. Pietiniame parko pakraštyje įrengtas nedidelis stadionas. Čia kasmet rengiama nemažai įvairių kultūrinių renginių, kaip Dūdų šventė, Pynėjų šventė, sporto varžybos, koncertai. Sovietmečiu parkas kurį laiką buvo vadinamas M. Gorkio vardo kultūros ir poilsio parku.
Mintis įkurti parką kilo 1921 m. ruošiant Mažeikių miesto plėtros planą. Tada jis buvo vadinamas miesto sodu. Visuomenės reikmėms buvo nutarta palikti iki pat Laisvės gatvės prieigų plytėjusios Mažeikių girios dalį.
Parke vyrauja vietinės pušys, eglės, beržai, šermukšniai, pavieniai ąžuolai, klevai, liepos. Atvežtinių medžių daugiausiai auga kapinių teritorijoje. Ten yra dygiųjų eglių ir sidabrinių jų atmainų. Auga ir vakarinės tujos, paprastieji kaštonai, nemažai kitų puošnių medžių. Rytinė parko dalis buvo apsodinta apie 1890 m, vakarinė - 1945-1948 m.
1958 m. Mažeikių parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų. 2008 m. pab. Mažeikių parkas įregistruotas kaip Savivaldybės panaudos būdu valdomas valstybei priklausantis žemės sklypas. Pagal registracijos dokumentus, tai 9,4 ha rekracinio II kategorijos miško.
Rekonstrukcija
Parko rekonstrukcijos planą parengė architektas Henrikas Štaudė. Parko kompleksiniam sutvarkymui numatyta skirti 3,5 mln. litų, iš jų beveik trys milijonai - Europos Sąjungos fondų lėšos. Pradėti pertvarkymus senamiesčio parke Savivaldybės specialistai planavo 2009 metais. Tada darbai vadinti kosmetiniais - planuota nugriauti tribūnas, įrengti takus, vejas, išvedžioti apšvietimo kabelius, pastatyti suoliukus ir šiukšliadėžes ir išvalyti parką nuo medžių. Iš viso pagal 2009 m. birželio 19 d. parengto ir suderinti projektą iš viso tvarkomo parko teritorijoje esančių 2383 vnt. medžių, planuota iškirti 609 vnt. Tačiau 2011 m. kovo 7 d. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija senamiesčio parke kirsti medžių neleido. [3].
Antanas Vienažindys. Skulptorius G. Jokūbonis, 1987 m.
Marija Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana. Skulptorius J. Meškelevičius, 1984 m.
Juozas Vaičkus. Skulptorius J. Meškelevičius, 1983 m.
Šaltiniai
- ↑ Bernarda Plastinina. Mindaugo gatvė matė daug mirčių ir kraujo // Santarvė. - 2010. - Sausio 9. - Nr. 3. - P. 13.
- ↑ Bernarda Plastinina. Mindaugo gatvė matė daug mirčių ir kraujo // Santarvė. - 2010. - Sausio 23. - Nr. 9. - P. 4.
- ↑ Audronė Malūkienė. Parką nuo medkirčių apsaugo miško statusas // Santarvė. - 2011. - Kovo 22. - Nr. 32. - P. 1, 3.