Antanas Vienažindys: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Jump to navigation Jump to search
(ysEscHRlcW)
S (Atmestas 198.54.173.194 (Aptarimas) pakeitimas; sugrąžinta naudotojo Algirdas versija)
1 eilutė: 1 eilutė:
Barrancabermeja, agosto 2 de 2010Doctor Gustavo Petro Bogote1-DCApreciado compaf1ero:Somos mchuos quienes como usted sentimos gran tristeza por la actitud del ejecutivo de impedir su llegada a la presidencia del Polo, y en tal sentido reconocer sin vacilaciones que su liderazgo expresa muchas de los cambios que el partido  amerita y muchas de las soluciones que el paeds necesita.La carta dirigida por usted al  presidente electo, Juan Manuel Santos, proponiendo un proceso de discusif3n pfablica sobre temas tan neure1lgicos como la tierra, las vedctimas de la violencia y el agua, es una salida viable  para que se ventilen las soluciones a los graves problemas del paeds, pero para la direccif3n este hecho es otra disculpa mas para seguirse atravesando en sus aspiraciones poledticas y sociales; y siguen  enfoce1ndose  me1s en los procedimientos estatutarios, que en el fondo y lo sustantivo de las propuestas.Ya no es un secreto que para algunos  sectores del Polo, usted es el encargado de acercar el partido a la derecha y  llevar a la izquierda a conciliar con el gobierno de Uribe y ahora con Santos, nada me1s alejado de la realidad, pues no podemos  desconocer la gran claridad ideolf3gica de sus debates, la denuncia de los credmenes del paramilitarismo y de los nexos del gobierno Uribe con los mismos, es una muestra palpable de ello.Doctor Gustavo Petro, usted se ha ganado el respeto de mchuos colombianos por la firmeza y audacia de sus propuestas, la formulada a  Santos es una de ellas. Entonces nada de raro  tuvo que usted hubiese  pedido la  presidencia del partido dado el respaldo obtenido tanto en la consulta interna como en la campaf1a presidencial, y mucho menos asombro causa que la lednea anacrf3nica de la dirigencia del PDA, se la haya negado.Comparto las palabras del dirigente regional, Julie1n Mejeda  Primf3 la urgencia de defender, mantener e intentar validar la defensa de las ideologedas de los partidos que existen al interior del Partido, sobre la posibilidad de modernizar el Polo Democre1tico y adecuarlo a las condiciones actuales del paeds y el mundo”Despue9s de lo  ocurrido,  debemos tener claro que lo mejor  no es dejarles el camino libre a quienes se niegan a entender que la poledtica de izquierda puede promover muchas alternativas, desde ya lo invito a constituirnos en una gran tendencia dentro del Polo, me1s democre1tica y organizada, menos ortodoxa y me1s rica en matices y posibilidades.Su compaf1ero,OSWALDO GUAYASAMIN MSECRETARIO GENERALPOLO DEMOCRATICO ALTERNATIVO –BARRANCABERMEJABarrancabermeja, agosto 3 de 2010
[[Vaizdas:Mazeikiu parkas.MKE.2006-11-03.jpg|thumb|right|230px|Poeto Antano Vienažindžio skulptūra [[Mažeikių parkas|Mažeikių parke]] (aut. G. Jokūbonis, 1987 m.)]]
[[Vaizdas:A.Vienazindzio kapas.MKE.2006-09-28.jpg|thumb|right|230px|A. Vienažindžio kapas [[Laižuvos kapinės|Laižuvos kapinėse]]]]
'''VIENAŽINDYS JUSTINAS ANTANAS''',''' Vienožinskis''', '''Vienužis''' (g. 1841-11-14 Anapolio vls., Dusetų vals., Zarasų aps. - m. 1892-08-17 (29) [[Laižuva|Laižuvoje]]), poetas, kunigas, knygnešys, daraktorius, draudžiamosios liet. spaudos platinimo organizatorius.
 
Mokėsi Panevėžio gimnazijoje. 1861 m. iš gimanzijos penktos klasės išvyko į Varnių kunigų seminariją, kurią 1864 ar 1865 m. baigė ir buvo įšventintas kunigu. 11 metų išbuvo vikaru, kilnojams iš parapijos į parapiją: Panevėžo, Šiaulėnų, Krinčino, Vainuto ir Brėslaujos. 1876 m. paskirtas į [[Laižuva|Laižuvą]] klebonu.
 
Turėjo tris brolius ir seserį. Tėvai gyveno pasiturinčiai ir visus vaikus leido į mokslus.
 
== Gyvenimas [[Laižuva|Laižuvoje]] ==
Kunigas klebonas Antanas Vienažindys 1876 m. lapkričio mėn. atvyko į Laižuvą. Čia jis gerai tvarkė klebonijos ūkį ir iš to gaudavo nemažai pajamų. 1878 – 1881 m. perstatė Laižuvos kleboniją, pastatė naujus ūkinius pastatus. Jo pastangomis iki 1883 m. suremontuota bažnyčia, perdengtas stogas. Taip pat apmūrytas šventorius, o jame pastatytos mūrinės koplytėlės – Kristaus kančios kelio stotys (stacijos). 1884-06-20 (07-02) Laižuvos miestelyje kilo gaisras. Sudegė valsčiaus valdybos namai, bažnyčia, pavargėlių prieglauda (špitolė), altarija, keturi ūkiniai klebonijos trobesiai. Klebonija ir vienas jos svirnas išliko. Taip pat sudegė 18 gyvenamųjų bei 25 kitos paskirties pastatai, 36 žydų ir 21 katalikų šeima liko be pastogės ir turto.
A. Vienažindžio rūpesčiu, padedant parapijiečiams, tuoj buvo atstatyta dalis klebonijos ūkinių pastatų, mūrinė parapijos prieglauda. Kapinėse sukalta laikina lentų bažnyčia. A. Vienažindžiui kilo mintis statyti mūrinę bažnyčią, o parapija nutarė rinkti pusės rublio metinį mokestį ketveris metus nuo kiekvienos turimos dešimtinės žemės (dešimtinė – 1,09 ha).
 
Dar 1884 m. prašė valdžios leidimo vietoj sudegusios pasistatyti mūrinę bažnyčią. Tačiau tam priešinosi caro valdžia ir delsė duoti leidimą. Statyti bažnyčios neleista, nes gyventojai nesupylė privalomų javų atsargų bendruomenės grūdų sandėliui. Įvykdžius šį valdžios nurodytą kliūtį pakartotinis prašymas vėl atmestas. Šį kartą buvo teigiama, kad mūrinės bažnyčios statyba nuskurdintų parapijiečius. Vėl buvo prašoma leidimo statybai, bet jau klebono lėšomis. Po ilgų derybų 1889 m. leidimas mūrinės Laižuvos statybai buvo gautas.
Aukos bažnyčios statybai buvo renkamos slapta dar negavus leidimo. Belaukiant leidimo buvo privežta akmenų, medienos, išdegtos plytos. Šventovės projekto autorius inžinierius Kryžanauskas iš Mintaujos. 1890-01-06 iškilmingai pašventinti būsimos bažnyčios pamatai. Statybai vadovavo latvis Pranciškus Tromdachas iš Kuršo, darbai vyko sparčiai. Jau 1890 m. rudenį uždengtas bažnyčiai čerpių stogas. Tuo metu sušlubavo klebono sveikata. Jis vyko į Varšuvą, kur gydytojai jam diagnozavo skrandžio vėžį. lankydamasis Varšuvoje A. Vienažindys nupirko didžiajam altoriui Stanislovo Budzinskio pieštą Švč. Trejybės paveikslą, 12 spalvotų vitražų, kurie buvo sumontuoti bažnyčios languose. Klebono sveikata vis silpo. Baigiamų įrengimo ir apdailos darbų nebegalėjo prižiūrėti. 1892-06-10 (22) dar ne visai įrengta Laižuvos naujoji bažnyčia pašventinta. Tačiau bažnyčios pašventinime A. Vienažindys nebegalėjo dalyvauti. Netikėtai per Šv. Mišias jis išropojo iš klebonijos. Žmonės jį atnešė į naująją šventovę ir klebonas paskutinį kartą prabylo į parapijiečius.
 
Per Antrąjį pasaulinį karą A. Vienažindžio kapas smarkiai įdubo, įlgą laiką žmonės jo beveik neprižiūrėjo. Mokytoja [[Ramanauskaitė Julija|Julija Ramanauskaitė]] 1957 m. užsakė metalinę tvorelę, taip pat naują antkapį, kuriuos padarė Mažeikiuose. Marmurinėje lentelėje iškalė A. Vienažindžio dainos žodžius: „Oigi gražus gražus tolimas dangus" ir poeto gyvenimo datas( mirties data nurodyta klaidingai: 1882, turi būti 1892). Anksčiau paminklas ir stulpeliai su grandinėmis buvo parūpinti poeto brolio, kuriuos statė ir Laižuvos bažnyčios zakristijonas [[Ramanauskas Juozapas|Juozapas Ramanauskas]]. Ant A. Vienažindžio kapo iškalti jo paties žodžiai: „Tas kuris pavargo /gyvendams ant svieto/ atilsis mielas ir brangus/ būtinai./ Maldausiu dievą,/ kad duot danguj vietą/ nes ten tik gali atilsėt/ amžinai".
 
== Kūryba ==
A. Vienažindys Laižuvoje poezijos beveik nebekūrė, nebendradarbiavo draudžiamoje lietuvių spaudoje. Laižuvoje sudarė 26 savo dainų rinkinėlį „Dainos lietuvininko Žemaičiuose” ir pasirašė Vienužio slapyvardžiu. Šis rinkinėlis buvo perrašytas keliais egzemplioriais ir 1894 m. išspaudintas Amerikoje. Tai buvo tik dalis poeto kūrybos. Mečislovas Davainis – Silvestraitis teigė, kad į laidotuves atvykęs Adomas Jačinauskas į Varšuvą išsivežė apie 100 kun. A. Vienažindžio dainų. A. Jačinauskas lenkų spaudoje paskelbė rašinį apie kun. A. Vienažindį, kuriame teigė, jog kun. A. Vienažindys mintinai mokėjo apie 150 dainų, o daugiau negu 30 iš jų pats sukūrė.
 
== Dabartis ==
Antano Vienažindžio garbei 1997 m. pavadinta [[Laižuvos pagrindinė mokykla]]. [[Mažeikių parkas|Mažeikių parke]] 1987 m. pastatyta poeto skulptūra (aut. Gediminas Jokūbonis).
 
== Šaltiniai ==
<small>
* Misius Kazys. Kunigas Antanas Vienažindys Laižuvoje. // Būdas Žemaičių. -1998. - kov. 20. - Nr. 11.  
* Kaluškevičius B.; Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904. – V., 2004. – P. 518-519.
* Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1965. - T. 33. - P. 536 - 538.
* Tumas J. Lietuvių literatūros draudžiamojo laiko paskaitos. - K. 1925. - P. 1 – 107.
* Kun. A. Vienažindžio biografijai žinutės. //Vienybė lietuvininkų. - 1912. - Nr. 13.
* Laižuva //Žemaičių ir Lietuvos apžvalga. - 1891. - Nr. 9.
* Jaczynowski A. Z Wiekszn. //Przegląd katolicki. - 1892. - Nr. 40. - P. 633 – 634.
* Jonas Laurinavičius. A. Vienažindžio zakristijonas // Gimtinė. - 1993. - Kovo 131. - Nr. 3.
* Bikinaitė T. Kas ta Laižuva? (Apie poeto A. Vienažindžio veiklą Laižuvoje, Mažeikių raj.) // Dialogas. - 1993. - Birž. 18. - P. 7.
</small>
 
== Nuorodos ==
* [http://www.spaudos.lt/Istorija/A_Vienazindys.htm Lietuviškas žodis. Istorija. Antanas Vienažindys]
* [http://tts.lt/~lk53/A.Vienazindys.htm Lietuvių kalbos mokytojos Dalės tinklalapis], Antanas Vienažindys
* [http://lt.wikipedia.org/wiki/Antanas_Viena%C5%BEindys Vikipedija], Antanas Vienažindys
* [http://www.muziejai.lt/Zarasai/vienazindzio_muziejus.htm Poeto Antano Vienažindžio visuomeninis-memorialinis muziejus]
 
[[Kategorija: Kunigai]]
[[Kategorija: Laižuva]]
[[Kategorija: Knygnešiai]]

14:35, 18 gegužės 2012 versija

Poeto Antano Vienažindžio skulptūra Mažeikių parke (aut. G. Jokūbonis, 1987 m.)
A. Vienažindžio kapas Laižuvos kapinėse

VIENAŽINDYS JUSTINAS ANTANAS, Vienožinskis, Vienužis (g. 1841-11-14 Anapolio vls., Dusetų vals., Zarasų aps. - m. 1892-08-17 (29) Laižuvoje), poetas, kunigas, knygnešys, daraktorius, draudžiamosios liet. spaudos platinimo organizatorius.

Mokėsi Panevėžio gimnazijoje. 1861 m. iš gimanzijos penktos klasės išvyko į Varnių kunigų seminariją, kurią 1864 ar 1865 m. baigė ir buvo įšventintas kunigu. 11 metų išbuvo vikaru, kilnojams iš parapijos į parapiją: Panevėžo, Šiaulėnų, Krinčino, Vainuto ir Brėslaujos. 1876 m. paskirtas į Laižuvą klebonu.

Turėjo tris brolius ir seserį. Tėvai gyveno pasiturinčiai ir visus vaikus leido į mokslus.

Gyvenimas Laižuvoje

Kunigas klebonas Antanas Vienažindys 1876 m. lapkričio mėn. atvyko į Laižuvą. Čia jis gerai tvarkė klebonijos ūkį ir iš to gaudavo nemažai pajamų. 1878 – 1881 m. perstatė Laižuvos kleboniją, pastatė naujus ūkinius pastatus. Jo pastangomis iki 1883 m. suremontuota bažnyčia, perdengtas stogas. Taip pat apmūrytas šventorius, o jame pastatytos mūrinės koplytėlės – Kristaus kančios kelio stotys (stacijos). 1884-06-20 (07-02) Laižuvos miestelyje kilo gaisras. Sudegė valsčiaus valdybos namai, bažnyčia, pavargėlių prieglauda (špitolė), altarija, keturi ūkiniai klebonijos trobesiai. Klebonija ir vienas jos svirnas išliko. Taip pat sudegė 18 gyvenamųjų bei 25 kitos paskirties pastatai, 36 žydų ir 21 katalikų šeima liko be pastogės ir turto.

A. Vienažindžio rūpesčiu, padedant parapijiečiams, tuoj buvo atstatyta dalis klebonijos ūkinių pastatų, mūrinė parapijos prieglauda. Kapinėse sukalta laikina lentų bažnyčia. A. Vienažindžiui kilo mintis statyti mūrinę bažnyčią, o parapija nutarė rinkti pusės rublio metinį mokestį ketveris metus nuo kiekvienos turimos dešimtinės žemės (dešimtinė – 1,09 ha).

Dar 1884 m. prašė valdžios leidimo vietoj sudegusios pasistatyti mūrinę bažnyčią. Tačiau tam priešinosi caro valdžia ir delsė duoti leidimą. Statyti bažnyčios neleista, nes gyventojai nesupylė privalomų javų atsargų bendruomenės grūdų sandėliui. Įvykdžius šį valdžios nurodytą kliūtį pakartotinis prašymas vėl atmestas. Šį kartą buvo teigiama, kad mūrinės bažnyčios statyba nuskurdintų parapijiečius. Vėl buvo prašoma leidimo statybai, bet jau klebono lėšomis. Po ilgų derybų 1889 m. leidimas mūrinės Laižuvos statybai buvo gautas.

Aukos bažnyčios statybai buvo renkamos slapta dar negavus leidimo. Belaukiant leidimo buvo privežta akmenų, medienos, išdegtos plytos. Šventovės projekto autorius inžinierius Kryžanauskas iš Mintaujos. 1890-01-06 iškilmingai pašventinti būsimos bažnyčios pamatai. Statybai vadovavo latvis Pranciškus Tromdachas iš Kuršo, darbai vyko sparčiai. Jau 1890 m. rudenį uždengtas bažnyčiai čerpių stogas. Tuo metu sušlubavo klebono sveikata. Jis vyko į Varšuvą, kur gydytojai jam diagnozavo skrandžio vėžį. lankydamasis Varšuvoje A. Vienažindys nupirko didžiajam altoriui Stanislovo Budzinskio pieštą Švč. Trejybės paveikslą, 12 spalvotų vitražų, kurie buvo sumontuoti bažnyčios languose. Klebono sveikata vis silpo. Baigiamų įrengimo ir apdailos darbų nebegalėjo prižiūrėti. 1892-06-10 (22) dar ne visai įrengta Laižuvos naujoji bažnyčia pašventinta. Tačiau bažnyčios pašventinime A. Vienažindys nebegalėjo dalyvauti. Netikėtai per Šv. Mišias jis išropojo iš klebonijos. Žmonės jį atnešė į naująją šventovę ir klebonas paskutinį kartą prabylo į parapijiečius.

Per Antrąjį pasaulinį karą A. Vienažindžio kapas smarkiai įdubo, įlgą laiką žmonės jo beveik neprižiūrėjo. Mokytoja Julija Ramanauskaitė 1957 m. užsakė metalinę tvorelę, taip pat naują antkapį, kuriuos padarė Mažeikiuose. Marmurinėje lentelėje iškalė A. Vienažindžio dainos žodžius: „Oigi gražus gražus tolimas dangus" ir poeto gyvenimo datas( mirties data nurodyta klaidingai: 1882, turi būti 1892). Anksčiau paminklas ir stulpeliai su grandinėmis buvo parūpinti poeto brolio, kuriuos statė ir Laižuvos bažnyčios zakristijonas Juozapas Ramanauskas. Ant A. Vienažindžio kapo iškalti jo paties žodžiai: „Tas kuris pavargo /gyvendams ant svieto/ atilsis mielas ir brangus/ būtinai./ Maldausiu dievą,/ kad duot danguj vietą/ nes ten tik gali atilsėt/ amžinai".

Kūryba

A. Vienažindys Laižuvoje poezijos beveik nebekūrė, nebendradarbiavo draudžiamoje lietuvių spaudoje. Laižuvoje sudarė 26 savo dainų rinkinėlį „Dainos lietuvininko Žemaičiuose” ir pasirašė Vienužio slapyvardžiu. Šis rinkinėlis buvo perrašytas keliais egzemplioriais ir 1894 m. išspaudintas Amerikoje. Tai buvo tik dalis poeto kūrybos. Mečislovas Davainis – Silvestraitis teigė, kad į laidotuves atvykęs Adomas Jačinauskas į Varšuvą išsivežė apie 100 kun. A. Vienažindžio dainų. A. Jačinauskas lenkų spaudoje paskelbė rašinį apie kun. A. Vienažindį, kuriame teigė, jog kun. A. Vienažindys mintinai mokėjo apie 150 dainų, o daugiau negu 30 iš jų pats sukūrė.

Dabartis

Antano Vienažindžio garbei 1997 m. pavadinta Laižuvos pagrindinė mokykla. Mažeikių parke 1987 m. pastatyta poeto skulptūra (aut. Gediminas Jokūbonis).

Šaltiniai

  • Misius Kazys. Kunigas Antanas Vienažindys Laižuvoje. // Būdas Žemaičių. -1998. - kov. 20. - Nr. 11.
  • Kaluškevičius B.; Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904. – V., 2004. – P. 518-519.
  • Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1965. - T. 33. - P. 536 - 538.
  • Tumas J. Lietuvių literatūros draudžiamojo laiko paskaitos. - K. 1925. - P. 1 – 107.
  • Kun. A. Vienažindžio biografijai žinutės. //Vienybė lietuvininkų. - 1912. - Nr. 13.
  • Laižuva //Žemaičių ir Lietuvos apžvalga. - 1891. - Nr. 9.
  • Jaczynowski A. Z Wiekszn. //Przegląd katolicki. - 1892. - Nr. 40. - P. 633 – 634.
  • Jonas Laurinavičius. A. Vienažindžio zakristijonas // Gimtinė. - 1993. - Kovo 131. - Nr. 3.
  • Bikinaitė T. Kas ta Laižuva? (Apie poeto A. Vienažindžio veiklą Laižuvoje, Mažeikių raj.) // Dialogas. - 1993. - Birž. 18. - P. 7.

Nuorodos

Gauta iš „https://mke.lt/index.php?title=Antanas_Vienažindys&oldid=37551“