Plinkšių durpynas

Straipsnis šiuo metu tvarkomas. Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.

PLINKŠIŲ DURPYNAS yra Šerkšnėnų seniūnijoje, 20,5 km į pietvakarius nuo Mažeikių ir 8,5 km į pietryčius nuo Sedos. Užima Žalgirio miško (1865 ha, Mažeikių urėdija, Sedos girininkija) 38 ir 43 kvartalus (bendras plotas - 134 ha).

Pagal administracinį suskirstymą teritorija priklauso Telšių apskrities, Mažeikių rajono, Šerkšnėnų seniūnijai. Teritorijoje stebimi kontinentinio bei jūrinio klimato požymiai, atspindintys bendrąsias šiaurės vakarų Lietuvos klimatines sąlygas. Plinkšių pelkės regioną dengia įvairaus storio kvartero sąnašinė danga: lygumose ir rytinėje pusėje – dugninės morenos, kalvotoje dalyje bei vakaruose – galinės bei dugninės morenos. Po ledyninėmis sąnašomis slūgso juros, triaso ir permo sluoksniai.

Plinkšių durpynas priklauso Rytų Žemaičių plynaukštės (rytinis pakraštys) geografiniam ir pelkiniam (A5) rajonams. Plinkšių pelkė patenka į Sedos – Ketūnų mikrorajoną.

Plinkšių pelkės teritorija pirmą kartą tyrinėta 1923 m. Tyrimų metu konstatuota, kad dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą šiame durpyne buvo kasamos kraikinės durpės Plinkšių dvaro poreikiams tenkinti. Sovietiniu laikotarpiu Plinkšių pelkė buvo pradėta ruošti durpių eksploatacijai: iškasti vidiniai (seklūs) ir magistraliniai (gilūs( sausinimo kanalai. 1970-1990 m. durpyno dalyje kastos durpės, tačiau vėliau ši veikla buvo nutraukta. Didžioji dalis teritorijos apaugusi 30-40 m. amžiaus medynu (pušimis ir beržais)..

Pagal dirvožemių rajonavimą Plinkšių pelkės regionas priskiriamas Lietuvos vidurio žemumos sričiai, Ventos baseino rajonui, bei patenka į Žemaitijos rytų plynaukštės glėjiškų velėninių jaurinių menkai pajaurėjusių velėninių jaurinių priesmėlių bei priemolių Lietuvos dirvožeminį rajoną. Plinkšių durpyno vidutinis durpių klodo storis - 4,0 m, didžiausias – 6,0 m. Podurpiniame sluoksnyje yra iki 2,8 m storio sapropelio sluoksnis, priemolis. Plinkšių pelkė yra gruntinio vandens mitybos srityje. Plinkšių aukštapelkės telkinio įtakos zonon iš paviršinių vandens telkinių patenka Plinkšių ežeras, 3 Plinkšių dvaro parko tvenkinukai ir Nendrupis. Teritorija priklauso Šerkšnės upės (55,5 km ilgio) baseinui. Plinkšių durpyne aptiktos šios buveinės: plikų durpių plotai, degradavusios aukštapelkės ir pelkiniai miškai. Teritorijoje dominuoja Vaccinetea uliginosi klasės bendrijos, kurios neatstačius pažeisto pelkės hidrologinio režimo (prasidėjus augalijos sukcesijai), gali visiškai išstumti Oxycocco – Sphagnetea klasės bendrijas.

Plinkšių pelkėje aptiktos šios bendrijos, įrašytos į ES Buveinių direktyvos I priedą: degradavusios aukštapelkės (51.2 ), durpingo substrato duburiai (54.6) bei pelkiniai miškai (44.A1 – 44.A4). Aprašomoje teritorijoje užregistruotos 408 aukštesnių augalų rūšys. Aptiktos 3 augalų rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą: Dactylorhiza maculata, D. longifolia, D. incarnata. Plinkšių pelkėje rastos 25 trumpasparnių (Staphylinidae) vabalų rūšys. Plinkšių durpyne užregistruotos 43 dieninių drugių (Lepidoptera) rūšys. Aukštapelkėms būdingos rūšys: Colias palaeno, Plebejus argus, Vaccinia optilete, Boloria aquilonaris, Proclossiana eunomia. Teritorijoje aptiktos gyvybingos stenotopinių aukštapelkių vabzdžių rūšių populiacijos: Agonum ericeti, Lochmaea suturalis, Philonthus nigrita, Colias palaeno, Plebejus argus, Vaccinia optilete ir kt. Varliagyvių (Amphibia) aptiktos 5 rūšys. Aukštapelkės vandeningiausiuose kanaluose įsikūrusios Rana esculenta ir R. lessonae varlės.

Roplių (Reptilia) fauną atstovauja 2 rūšys. Visame pelkės plote išplitusi ir įprasta driežų rūšis – Lacerta vivipara. Aprašomoje teritorijoje yra gyvybinga paprastosios angies (Vipera berus) populiacija.

Plinkšių pelkės ornitofauną sudaro 76 paukščių (Aves) rūšys. Teritorijoje dominuoja mišriųjų miškų paukščiai: Fringilla coelebs, Phylloscopus sibilatrix, Ph. collybita , Turdus philomelos ir kt. Pelkėtų ir šlapių vietų paukščiai: Gallinago gallinago, Scolopax rusticola nėra gausūs. Atviroms vietoms būdingi: Anthus pratensis, Alauda arvensis. Žinduolių (Mammalia) fauną sudaro 26 rūšys. Tipiški žinduoliai: Microtus arvalis, Clethrionomys glareolus, Vulpes vulpes, Martes martes. Teritorijoje rastos šios 11 į Lietuvos raudonąją knyga įrašytos gyvūnų rūšys: Papilio machaon, Ciconia nigra, Pernis apivorus, Tetrao tetrix, Grus grus, Aquila pomarina, Falco subbuteo, Accipiter gentilis, Mustela erminea, Nyctalus noctula, Lutra lutra.

Pagrindinės grėsmės: pagrindinė Plinkšių pelkės aukštapelkės ekosistemos grėsmė - pelkės eutrofikacija, kurios priežastis - intensyvi melioracija bei vykdyta durpių gavyba, sukėlusi neigiamą pelkių augalijos kaitą. Kita, ne mažiau svarbi eutrofikacijos priežastis – pelkės aplinkoje vykstantys įvairūs geocheminiai procesai. Didelę neigiamą įtaką pelkei daro medžiagų, skatinančių reducentų veiklą, patenka į pelkę su krituliais. Biogeninės medžiagos, patenkančios į aukštapelkės dirvožemį, labai skatina mikroorganizmų veiklą. Mikroorganizmai skaido organinę pelkės medžiagą, gerina azoto apykaitą, padaro azotą priein

PLINKŠIŲ DURPYNAS Svarbiausios teritorijos fizinės ir biologinės ypatybės: Plinkšių durpynas yra šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje: 20,5 km į pietvakarius nuo Mažeikių miesto ir 8,5 km į pietryčius nuo Sedos miestelio ir užima Žalgirio miško (1865 ha, Mažeikių urėdija, Sedos girininkija) 38 ir 43 kvartalus (bendras plotas - 134 ha). Pagal administracinį suskirstymą teritorija priklauso Telšių apskrities, Mažeikių rajono, Šerkšnėnų seniūnijai. Teritorijoje stebimi kontinentinio bei jūrinio klimato požymiai, atspindintys bendrąsias šiaurės vakarų Lietuvos klimatines sąlygas. Plinkšių pelkės regioną dengia įvairaus storio kvartero sąnašinė danga: lygumose ir rytinėje pusėje - dugninės morenos, kalvotoje dalyje bei vakaruose – galinės bei dugninės moreno, siekiant tobulinti teritorijos tvarkymą.

Pagrindiniai tvarkymo uždaviniai: 1. Siekiant išsaugoti apie 200 egz. Dactylorhiza maculata, apie 150 egz. D. longifolia bei 20 egz. dydžio D. incarnata populiacijas, jų augimvietėse iškirsti medžius ir krūmus. 2. Atrinktose teritorijose reguliariai vykdyti numatytus gamtotvarkinius darbus, kad nesumažėtų į ES Buveinių direktyvos I priedą įtrauktų buveinių, vapsvaėdžių maitinimosi, tetervinų tuoktaviečių, gervių perimviečių užimamas plotas bei būtų sudaromos palankios sąlygos saugomų augalų rūšių egzistencijai. 3. Numatytose vietose įrengti vandenį sulaikančias užtvaras. 4. Plinkšių durpyne įrengti gamtinį–pažintinį gamtos taką, informacinius skydus, informacinius-nukreipiamuosius ženklus, pastatyti apžvalgos bokštelį, sutvarkyti privažiavimo kelią, paruošti automobilių stovėjimo aikštelę. 5. Parengti ir reguliariai vykdyti buveinių ir retų augalų rūšių populiacijų ilgalaikės stebėsenos (monitoringo) programą.

Tvarkymo būdai: atrinktose biologinės įvairovės apsaugai svarbiausiose teritorijose iškirsti medžius, krūmus ir juos pašalinti iš pelkės teritorijos. Melioraciniuose kanaluose įrengti vandenį sulaikančias užtvaras. Įrengti mokomąjį – pažintinį gamtos taką, informacinius skydus, pastatyti apžvalgos bokštelį, sutvarkyti privažiavimo kelią, paruošti automobilių stovėjimo aikštelę.

3.4.5 Biologinės ypatybės

3.4.5.1 Buveinės, bendrijos

Plinkšių aukštapelkėje aptiktos šios buveinės: plikų durpių plotai, degradavusios aukštapelkės, plikų durpių saidrynai (Rhynchosporion) ir pelkiniai miškai. Teritorijoje dominuoja gailinių raistų (Vaccinetea uliginosi) klasės bendrijos, kurios neatstačius pažeisto pelkės hidrologinio režimo (prasidėjus augalijos sukcesijai), gali visiškai išstumti aukštapelkių kimininės žolinės plynės (Oxycocco – Sphagnetea) klasės bendrijas.

Plikų durpių plotai užima apie 5% aprašomos teritorijos ploto. Ji yra pietinėje pelkės dalyje, netaisyklingo stačiakampio formos (43 kv. 15, 28 skl. ). Ši buveinė apjuosta gana giliu melioraciniu kanalu. Prieš maždaug 15 metų baigus vykdyti šioje vietoje durpių gavybą, liko neišlygintas reljefas: vietomis supilti durpių kauburiai, aptrūniję medžių kelmai. Dabar plikų durpių plotai palaipsniui apauga kupstiniu švyliu (Eriophorum vaginatum), šiliniu viržiu (Calluna vulgaris), pelkiniu gailiu (Ledum palustre), vaivoru (Vaccinium uliginosum), karpotuoju beržu (Betula pendula), plaukuotuoju beržu (Betula pubescens). Stebimas siauralapės balžuvos (Andromeda polifolia), juodosios varnauogės (Empetrum nigrum) ir tekšės (Rubus chamaemorus) įsitvirtinimas ir plitimas. Bendras augmenijos projekcinis padengimas – apie 40%. Melioracinio kanalo pakraščiuose aptinkamos stenobiontinės aukštapelkių augalų rūšys: kiminai (Sphagnum), apskritalapė saulašarė (Drosera rotundifolia), paprastoji spanguolė (Oxycoccus palustris).

Stebima nuolatinė pažeistos pelkės (plikų durpių) natūrali regeneracija, kur atkūrus pažeistą hidrologinį režimą, bei pašalinus medžius ne vėliau kaip 30 metų įsigalės durpes formuojanti augalija. Be to, tikėtina, kad čia susiformuos Europinės svarbos buveinė: plikų durpių saidrynai (Rhynchosporion), nes aplinkiniuose šlapesniuose Plinkšių durpyno plotuose gana dažnai aptinkama baltoji saidra (Rhynchospora alba) sudarydama aukšiau minėtą bendriją.

Plinkšių pelkėje aptiktos šie Europinės svarbos natūralių buveinių tipai, kurių apsaugai būtina steigti specialias saugomas teritorijas pagal ES Buveinių direktyvos I priedą:

• 51.2 - Degradavusios aukštapelkės.
• 54.6 - Durpingo substrato duburiai (Rhynchosporion)
• 44.A1 – 44.A4 - Pelkiniai miškai.

Aprašomoje teritorijoje aptiktos šios Europinės svarbos buveinės (Rašomavičius V. ir kt., 2001) atitinkančios Natura 2000 buveinių klasifikaciją:

• Degradavusios aukštapelkės (7120)
• Plikų durpių saidrynai (7150)
• Pelkiniai miškai (91D0)

Degradavusios aukštapelkės (51.2, 7120)

Tai aukštapelkės, kuriose dėl antropogeninio poveikio pažeistas natūralus hidrolologinis režimas. Dėl to pelkės paviršius išdžiūsta, pakinta rūšių sudėtis arba jos išnyksta. Šių pelkių augalų bendrijas sudaro aktyvioms aukštapelkėms būdingų rūšių augalai, tačiau pakinta santykinis jų gausumas. Kiminų danga palengva degraduoja, bet durpių klodas išlieka. Galinčiomis natūraliai atsistatyti pelkėmis vadinamos teritorijos, kuriose atkūrus pažeistą hidrologinį režimą, per 30 metų atsikurs durpes formuojanti augalija. Plinkšių pelkėje aptiktos šios degradavusioms aukštapelkėms būdingos augalų rūšys: karpotasis beržas (Betula pendula), plaukuotasis beržas (Betula pubescens), siauralapė balžuva (Andromeda polifolia), šilinis viržis (Calluna vulgaris), juodoji varnauogė (Empetrum nigrum), pelkinis gailis (Ledum palustre), rudasis kiminas (Sphagnum fuscum), Magelano kiminas (Sphagnum magellanicum), raudonasis kiminas (Sphagnum rubellum). Kerpės: žvaigždinė šiurė (Cladonia stellaris), juoduojančioji šiurė (Cladonia styga).

Plinkšių pelkėje šio tipo buveinės užima didžiausią ploto dalį – apie 70 %. Aptinkama 38 kv. 28 skl., 43 kv. 3 skl. (išskyrus šio sklypo pietinę dalį), 14, 16 (dalis), 17 skl., ir kiti mažesnio dydžio miško sklypai. Ši buveinė pradėjo formuotis maždaug prieš porą dešimtmečių, kai pelkėje buvo pažeistas hidrologinis režimas: kas 20 – 30 metrų suskirsčius pelkę į apie 40 rankinio durpių kasimo juostų (ekspozicija: šiaurės vakarai – pietryčiai), bei apjuosus ją magistraliniu sausinamuoju kanalu.

Negausi melsvoji molinija (Molinia caerulea) rodo prasidėjusią durpių mineralizaciją (pelkės sausinimo pasekmė). Šiuo metu stebimi natūralūs pažeistos aukštapelkės atsistatymo procesai: daugumoje durpių kasimo juostų ištisus metus telkšo vanduo, juose įsigali Magelano (Sphagnum magellanicum), rudasis (Sphagnum fuscum) bei raudonasis (Sphagnum rubellum) kiminai, apskritalapė saulašarė (Drosera rotundifolia), paprastoji spanguolė (Oxycoccus palustris) bei siauralapė balžuva (Andromeda polifolia). Aprašomoje buveinėje dominuoja paprastasis viržis (Caluna vulgaris) ir pelkinis gailis (Ledum palustre), kurių projekcinis padengimas siekia apie 40%. Iš medžių dominuoja paprastoji pušis (Pinus sylvestris), stebima didelė plaukuotojo beržo (Betula pubescens) priemaiša), retesnis karpotasis beržas (Betula pendula), negausi – paprastoji eglė (Picea abies).

Durpingo substrato duburiai (7150)

Tai mažiausią plotą (apie 3%) užimanti buveinė. Durpingo substrato duburiai su baltąja saidra (Rhynchospora alba), apskritalape saulašare (Drosera rotundifolia), kupstiniu švyliu (Eriophorum vaginatum) aptinkami 38 kv. 28 sklype ir 43 kv. 3 skl. šiaurrytinėje dalyse. Šio tipo buveinėse Plinkšių durpyne susiformavo šlapiausiose, prieš keletą dešimtmečių rankiniu būdu durpes kastose vietose.

Pelkiniai miškai (91D0)

Tai spygliuočių bei mišrūs miškai drėgnuose šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose, kurių gruntinio vandens lygis nuolat aukštas. Vanduo visuomet neturtingas maisto medžiagomis. Medžių ardus sudaro paprastoji pušis (Pinus sylvestris) su gana didele plaukuotojo beržo (Betula pubescens) priemaiša, pomiškyje – paprastoji eglė (Picea abies). Iš krūmokšnių dominuoja pelkinis gailis (Ledum palustre), kurio projekcinis padengimas siekia apie 80%. Plinkšių aukštapelkės pelkiniai miškai pasižymi ištisine samanų danga, kurios pagrindiniai komponentai yra Sphagnum genties samanos. Gana gausus kupstinis švylys (Eriophorum vaginatum).

Pelkiniams miškams būdingi aplink medžių kamienus susidarantys neaukšti kauburiai. Gruntinio vandens lygis visus metus išlieka gana aukštas. Šiam buveinių tipui priklauso visi aukštapelkių raistai, jos įeina į apypelkio miškų kompleksus ir formuojasi rūgščios durpės prisipildžiusiose lokaliuose pažemėjimuose.

Plinkšių pelkėje auga šios pelkiniams miškams būdingos rūšys: plaukuotasis beržas (Betula pubescens), paprastoji eglė (Picea abies), paprastoji pušis (Pinus sylvestris), siauralapė balžuva (Andromeda polifolia), žiloji viksva (Carex cinerea), žvaigždėtoji viksva (Carex echinata), juodoji viksva (Carex nigra), snapuotoji viksva (Carex rostrata), pelkinis gailis (Ledum palustre), melsvoji molinija (Molinia caerulea), siauralapis kiminas (Sphagnum angustifolium), smailialapis kiminas (Sphagnum capillifolium), Girgensono kiminas (Sphagnum girgensohnii), Magelano kiminas (Sphagnum magellanicum), pelkinis kiminas (Sphagnum palustre), mėlynė (Vaccinium myrtillus), vaivoras (Vaccinium uliginosum), bruknė (Vaccinium vitis-idaea).

Pelkinių miškų tipo buveinės aprašomoje teritorijoje užima apie 22% ploto. Šios buveinės daugiausiai aptinkamos už pelkę juosiančio melioracinio griovio, apypelkyje: 38 kv. 18, 20-21, 33 skl., 43 kv. 22 – 27 skl. ir kt. Šiuose sklypuose išlikusios natūraliausios pelkinių miškų buveinės. Pagal Lietuvos miškų tipologiją (Karazija, 1988), aprašoma pelkinio miško buveinė priskirtina pelkiašilių miškų tipo, tyrašilio (gailiašilio) – Ledo– sphagnosa serijai. Teritorijai būdingos ir gausios tekšės (Rubus chamaemorus) rodo, kad šios buveinės priskiriamos kimininių pušynų asociacijos (as. Sphagnetum magno – pinosum) pietų taigos rasei.

3.4.5.2 Flora

Aprašomoje teritorijoje užregistruotos 408 aukštesniųjų augalų rūšys. Aukštapelkėje dominuojančios augalų rūšys: medžiai - plaukuotieji (Betula pendula), karpuotieji beržai (Betula pubescens), paprastosios pušys (Pinus sylvestris); puskrūmiai: šiliniai viržiai (Calluna vulgaris), pelkiniai gailiai (Ledum palustre), vaivorai (Vaccinium uliginosum). Samanų arde gausūs kiminai: Magelano (Sphagnum magellanicum), rudasis (Sphagnum fuscum), raudonasis (Sphagnum rubellum), siauralapis (Sphagnum angustifolium), smailialapis (Sphagnum capillifolium), Girgensono kiminas (Sphagnum girgensohnii), pelkinis (Sphagnum palustre). Apypelkyje (pelkinio miško buveinėje) dažna bruknė (Vaccinium vitis-idaea), tekšė (Rubus chamaemorus). Floristinis teritorijos ištirtumas gana aukštas. Botaniniai stebėjimai čia pradėti vykdyti nuo 1998 m. (J.Balvočiūtė). 2000 – 2004 m. duomenis apie Plinkšių aukštapelkės florą ir augaliją rinko N. Vėlavičienė, D. Makavičius.

Aptiktos 3 augalų rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą:

Dactylorhiza maculata (L.) Soó - Dėmėtoji gegūnė – 2(V) kategorija Plinkšių pelkėje tai apyretė rūšis. Gausiausiai aptikta augant 38 kvartalo 28 sklype. Augimvietė apima beveik visą šio sklypo vakarinę dalį. Pavienių augalų rasta 43 kvartalo 1-2 sklypuose bei 3 sklype (šiaurės vakarinėje sklypo dalyje). Bendras D. maculata populiacijos dydis – apie 200 egz.

Dactylorhiza longifolia (Neuman) Aver. - Baltijinė gegūnė – 4 (I) kategorija Aprašomoje teritorijoje – apyretė rūšis. Didesnių sankaupų nesudaro. Pavieniui ar grupelėmis (dažniausiai – pelkės pakraščių, pelkinių miškų atviresnėse aikštelėse) augalų aptinkama 38 kvartalo 27 skl., 20 skl., 43 kvartalo 1-2 skl., 3 skl., 26 skl. Bendras D. longifolia populiacijos dydis – apie 150 egz.

Dactylorhiza incarnata (L.) Soó - Raudonoji gegūnė – 4 (I) kategorija Plinkšių pelkėje reta pavieniui aptinkama rūšis. Auga 38 kvartalo 18 ir 26 sklypuose. Populiacijos dydis – apie 20 D. incarnata egz.

3.4.5.3 Fauna

Plinkšių pelkėje rastos 25 trumpasparnių (Staphylinidae) vabalų rūšys. Nors teritorijoje trumpasparnių vabalų rūšinė įvairovė nedidelė (įvairovės rodiklis 0,08), tačiau čia aptiktos gyvybingos stenotopinių aukštapelkių vabalų rūšių populiacijos: Agonum ericeti, Lochmaea suturalis, Philonthus nigrita ir kt. Teritorijoje užregistruotos 43 dieninių drugių (Lepidoptera) rūšys. Aukštapelkėms būdingos rūšys: palinis gelsvys (Colias palaeno), akiuotasis melsvys (Plebejus argus), pelkinis melsvys (Vaccinia optilete), palinis perlinukas (Boloria aquilonaris), pelkinis perlinukas (Proclossiana eunomia). Nereguliariai stebimas machaonas (Papilio machaon), gudobelinis baltukas (Aporia crataegi), admirolas (Vanessa atalanta). Varliagyvių (Amphibia) aptiktos 5 rūšys. Aukštapelkės vandeningiausiuose kanaluose įsikūrusios didžioji (Rana esculenta) ir mažoji (Rana lessonae) kūdrinės varlės. Magistralinis, aukštapelkę juosiantis melioracinis kanalas yra svarbi paprastųjų rupūžių (Bufo bufo) neršto vieta. Roplių (Reptilia) fauną atstovauja 2 rūšys. Visame pelkės plote išplitęs ir įprastas – gyvavedis driežas (Lacerta vivipara). Aprašomoje teritorijoje yra gyvybinga paprastosios angies (Vipera berus) populiacija. Vidutinis paprastosios angies tankumas 1,3 individ./1 km. maršrutui (ypač Vaccinetea uliginosi kalsės bendrijose). Plinkšių pelkės ornitofauną sudaro 76 paukščių (Aves) rūšys. Iš jų juodasis gandras (Ciconia nigra), tetervinas (Tetrao tetrix), gervė (Grus grus), vapsvaėdis (Pernis apivorus), erelis rėksnys (Aquila pomarina), vištvanagis (Accipiter gentilis) ir sketsakalis (Falco subbuteo) įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Teritorijoje dominuoja mišriųjų miškų paukščiai: kikilis (Fringilla coelebs), žalioji (Phylloscopus sibilatrix), pilkoji (Ph. collybita) pečialindos, strazdas giesmininkas (Turdus philomelos) ir kt. Pelkėtų ir šlapių vietų paukščiai: perkūno oželis (Gallinago gallinago), slanka (Scolopax rusticola) nėra gausūs. Atviroms vietoms būdingi: pieviniai kalviukai (Anthus pratensis), dirviniai vieversiai (Alauda arvensis). Žinduolių (Mammalia) fauną sudaro 26 rūšys. Iš jų į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 3 rūšys: rudasis nakviša (Nyctalus noctula), ūdra (Lutra lutra), šermuonėlis (Mustela erminea). Tipiški žinduoliai: paprastasis pelėnas (Microtus arvalis), rudasis pelėnas (Clethrionomys glareolus), rudoji lapė (Vulpes vulpes), miškinė kiaunė (Martes martes). Nereguliariai (ne kasmet) teritorijoje apsilanko briedis (Alces alces) ir vilkas (Canis lupus). Plinkšių pelkė gyvūnams yra ne tik svarbi veisimosi vieta, bet ir kaip mažai žmonių lankoma mitybinė, poilsinė teritorija. Čia maitintis užskrenda juodieji gandrai, vapsvaėdžiai, ereliai rėksniai, sketsakaliai, vištvanagiai, rudieji nakvišos. Melioracinių kanalų tinklas susijungdamas su Nendrupiu, Plinkšių dvaro tvenkinukais bei Plinkšių ežeru sudaro palankias sąlygas ūdroms bei upiniams bebrams migruoti. Plinkšių pelkėje bei apypelkio miškuose poilsiui apsistoja stirnos, šernai.

Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos gyvūnų rūšys:

Vabzdžiai: 1.Papilio machaon L. - Machaonas – 4 (I) kategorija Kasmet (dažniausiai gegužės, liepos – rugpjūčio mėn.) pavieniai individai stebimi atviriausiose pelkės vietose.

Paukščiai: 1Ciconia nigra L. – Juodasis gandras – 3 (R) kategorija Užskrenda maitintis, dažniausiai laikosi palei melioracijos kanalus. Artimiausia žinoma perimvietė yra Žalgirio miško 57 kv.

2.Pernis apivorus L. – Vapsvaėdis – 3 (R) kategorija Reguliariai stebimas medžiojant Plinkšių aukštapelkėje. Pelkės kupstuotumas sudaro geras sąlygas veistis bitiniams plėviasparniams (jų lervos – pagrindinė vapsvaėdžių jauniklių raciono dalis).

3.Tetrao tetrix L. - Tetervinas - 3 (R) kategorija Aptinkamas visoje pelkėje, apypelkyje. Tuoktuvės retkarčiais vyksta ne tik pelkėje, bet ir aplinkinių laukų pakraščiuose. Perėjimo metu pelkėje nuolat gyvena apie 10 tetervinų porų (matomi suaugę paukščiai, jaunikliai, rasti kiaušinių lukštai). Žiemą tetervinai pasklinda po visą Žalgirio miško masyvą.

4.Grus grus L. – Gervė – 3 (R) kategorija Ne kasmet peri 1 pora. Lizdinė teritorija – 38 kv. 28 skl. Tikėtina, kad atkūrus pažeistą hidrologinį režimą, čia nuolat galėtų perėti 2 gervių poros.

5.Aquila pomarina C. L. Brhm. – Erelis rėksnys – 3 (R) kategorija Teritorijoje neperi. Reguliariai užskrenda medžioti pelėnų ir paukščių jauniklių. Artimiausia perimvietė – 58 Žalgirio miško kvartale.

6.Falco subbuteo L. – Sketsakalis – 3 (R) kategorija Plinkšių pelkėje neperi, reguliariai užskrenda maitintis.

7.Accipiter gentilis L. – Vištvanagis – 4 (I) kategorija Aprašomoje teritorijoje neperi, reguliariai užskrenda maitintis.

Žinduoliai: 1.Mustela erminea L. – Šermuonėlis - 3 (R) kategorija Gyvena apypelkio miškuose, įsikuria ir pačioje pelkėje (netoli durpių sankasų, išrautų kelmų). Negausus.

2.Nyctalus noctula Schreber - Rudasis nakviša – 4 (I) kategorija Plinkšių pelkėje nesiveisia, nedienoja. Ultragarsiniais detektoriais nuolat užregistruojamos 1 - 3 virš pelkės medžiojantys rudieji nakvišos.

3.Lutra lutra L. - Ūdra – 5 (Rs) kategorija Aprašomoje teritorijoje nuolat negyvena, nesiveisia. Pavienės ūdros pasinaudodamos melioracinių kanalų tinklu migruoja, apsistoja trumpam poilsiui.

Gyvūnų rūšys įtrauktos į ES Buveinių direktyvą:

II PRIEDAS 1. Castor fiber - Upinis bebras (migruoja, gyvena už durpyno ribų) 2. Lutra lutra – paprastoji ūdra (migruoja, apsistoja poilsiui)

IV PRIEDAS

1.Castor fiber - Upinis bebras 2.Lutra lutra – Paprastoji ūdra 3.Rana arvalis - Smailiasnukė varlė Apyretė rūšis. Teritorijoje nuolat gyvena, neršia melioraciniuose apypelkio kanaluose. 4.Lopinga achine - Akiuotasis satyras Aptiktas 38 kvartalo 16 skl. atviresnėse vietose. Negausus.

ES LAUKINIŲ PAUKŠČIŲ APSAUGOS DIREKTYVA 79/409 EEB

I PRIEDAS

1.Ciconia nigra - juodasis gandras (maitinasi) 2.Ciconia ciconia - baltasis gandras (maitinasi) 3.Pernis apivorus – vapsvaėdis (maitinasi) 4.Circus aeruginosus - nendrinė lingė (maitinasi) 5.Grus grus – gervė (peri 1 pora, migracijų metu apsistoja iki 10 paukščių) 6.Dryocopus martius - juodoji meleta (2 poros peri apypelkio medynuose)

II/1 PRIEDAS

1. Anas platyrhynchus - didžioji antis (peri 2-3 poros) 2. Gallinago gallinago - perkūno oželis (peri 3 - 5 poros) 3. Scolopax rusticola – slanka (apypelkyje peri 4 – 6 poros) 4. Columba palumbus – keršulis (pačioje pelkėje perėjo 1 pora, apypelkyje 2 – 3) 5. Bonasia bonasia – jerubė (stebima apypelkyje, tikriausiai peri 1 – 2 poros) 6. Tetrao tetrix – tetervinas (stebimos tuoktuvės, randami kiaušinių lukštai, matytos patelės su jaunikliais, tikriausiai peri apie 10 porų) 7. Streptopelia turtur - paprastasis purplelis (peri iki 3 porų) 8. Alauda arvensis - dirvinis vieversys (stebimas nuolat, manoma, kad atviresnėje dalyje peri 1 – 2 poros) 9. Turdus merula - juodasis strazdas (gana dažnas apypelkyje, pavieniai lizdai pačioje pelkėje) 10. Turdus philomelos - strazdas giesmininkas (dažnas pelkės pakraščiuose) 11. Turdus iliacus - baltabruvis strazdas (apypelkyje peri iki 3 porų)