Sedos kautynės

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
Tėvynės apsaugos rinktinės ženklas
V. Sūduvo pateikta Sedos kautynių schema Nr. 1
V. Sūduvo pateikta Sedos kautynių schema Nr. 2
J. Paūžuolio Sedos kautynių schema Nr. 3
Tėvynės apsaugos rinktinės karių kapavietė Sedos senosiose kapinėse

SEDOS KAUTYNĖS, 1944 m. Tėvynės apsaugos rinktinės (TAR) karių bandymas sulaikyti į Vakarus besiveržiančią sovietinę kariuomenę ties Seda.

Norint suprasti kas vyko Sedoje 1944-10-07 ir koks buvo TAR savanorių pasiaukojimas, reikia susipažinti ir su kitos, puolimą vykdžiusios pusės Raudonosios Armijos (AR) I–jo Pabaltijo fronto kariuomenės sudėtimi, užduotimis ir 1944-10-05 prasidėjusiu puolimu, kuris 1944 m. spalio mėnesio 7 dieną pasiekė Sedą.

1944-09-24 d. ryte iš vyriausios sovietų vadovybės būstinės buvo gautas įsakymas, kuriame buvo nurodyta nauja I–mo Pabaltijo fronto puolimo kryptis. Nuo Rygos visos pajėgos turėjo būti nukreiptos Klaipėdos kryptimi. Tokiu būdu I–as Pabaltijo frontas turėjo atskirti vokiečių armijos grupę „Šiaurė“ nuo Rytų Prūsijos. Tai buvo Klaipėdos operacijos įsakymas, kuris vėliau tapo pagrindinis visoje puolamojoje Pabaltijo strateginėje operacijoje.

I–am Pabaltijo frontui buvo įsakyta slapta ir skubiai išvesti savo pajėgas iš Rygos ir Šiaulių rajone sutelkti smogiamąją grupuotę, kuri, prasidėjus operacijai, pultų Klaipėdos kryptimi. Pirminė užduotis buvo pralaužti pirmąją ir antrąją priešo gynybines linijas ir užimti Tirkšlių, Plungės, Šilalės ir Tauragės fronto liniją. Po to prasiveržti iki Baltijos jūros tarp Palangos ir Nemuno intako. Laiko buvo skirta nedaug: 6 paros pasiruošimui ir 10–11 parų operacijai.

Pagrindinį puolimą turėjo pradėti 6–oji gvardijos armija, 43–oji, 51–oji, ir 5–oji gvardijos tankų armijos. Pagalbinės pajėgos buvo: 2–oji gvardijos armija ir 1–sis tankų korpusas kartu su III–jo Baltarusijos fronto 39–ja armija. Pagrindiniame puolimo ruože, kurio plotis buvo 18–20 km, buvo sutelkta beveik pusė I–jo Pabaltijo fronto pajėgų. Kiekviename kilometre buvo: 180–200 pabūklų ir minosvaidžių, 30–50 tankų ir savaeigių artilerijos pabūklų.

TAR gynybos ruože puolė 6–toji gvardijos armija, į kurios sudėtį įėjo: 2–as šaulių korpusas, 22–as šaulių korpusas, 23–as gvardijos šaulių korpusas, 103–as šaulių korpusas, 19–tas tankų korpusas.

Įvertinus fronto pajėgų galimybes, armijoms buvo paskirtos užduotys:

  • 6–oji gvardijos armija – pralaužti vokiečių gynybą 10 km pločio fronto ruože ir prasiveržti Telšių – Ž. Kalvarijos kryptimi. Po keturių, penkių parų užimti Tirkšlių – Ž. Kalvarijos – Plungės fronto ruožą. Į pagalbą jai buvo pasiųstas 19–tas tankų korpusas.
  • 43–oji armija – pralaužti 9 km pločio fronto ruožą ir prasiveržti Rietavo – Klaipėdos kryptimi.
  • 2–oji gvardijos armija – pralaužti 12 km fronto ruožą į pietvakarius nuo Šiaulių, pagrindinį smūgį nukreipti Kelmės – Šilalės kryptimi.

Tokios užduotys buvo paskirtos pirmos puolimo bangos kariuomenėms, antros bangos kariuomenėms teko vykdyti kitas užduotis:

  • 5–oji gvardijos tankų armija – pulti tarp 6–os gvardijos ir 43–os armijos puolimo ruožų Žarėnų – Klaipėdos kryptimi.
  • 4–ta smogiamoji ir 51–a armija turėjo pakeisti 6–tą gvardijos ir 43–ą armiją jų užimtuose fronto ruožuose.

Generolo V. T. Obuchovo vadovaujamas 3–sis gvardijos mechanizuotas korpusas buvo paliktas rezerve. Klaipėdos operaciją iš oro dengė 3–sis oro laivynas. Iš viso Šiaulių rajone buvo sutelkta 500 000 RA karių[1].

1944-10-05 prasidėjęs puolimas, spalio mėn. 7 d. pasiekė Sedos prieigas. Tą dieną generolo I. D. Vasiljevo vadovaujamo 19–to tankų korpuso priešakinis dalinys (vadas majoras Pisarevas) prasiveržęs tolyn į priekį, priartėjo Sedą. Sužinojęs, kad miestelyje įsitvirtinęs stiprus „hitlerininkų“ garnizonas, majoras nutarė nukreipti savo batalioną ir užpulti gyvenvietę iš šiaurinės pusės. Pakeliui batalionas sunaikino sutiktą vokiečių autokoloną (15 šarvuočių, 15 pabūklų ir 150 automobilių). Sedą atakavęs iš šiaurinės pusės, tankų batalionas puolė ir sunaikino „hitlerininkų“ garnizoną. Kautynių metu buvo paimta 200 belaisvių, 15 pabūklų ir daugybė kitokios ginkluotės. Tankų batalionas iki vakaro atmušinėjo „hitlerininkų“ kontratakas, vakare į pagalbą tankistams atvyko 26–oji motorizuota pėstininkų brigada, priklausiusi minėtam korpusui. Taip Sedos kautynes savo atsiminimuose aprašė I–jo Pabaltijo fronto vadas gen. I. Bagramianas [2]. Rusų memuaruose sunaikintos, užgrobtos technikos, paimtųjų į nelaisvę skaičius gerokai padidintas.

Nagrinėjant Sedos kautynes, iškyla daugybė klausimų, neaiškumų. Po Sedos kautynių nebuvo parašytas nei vienas oficialus dokumentas. H. Gaidis pažymi TAR struktūrą: Vadas – plk. H. Maederis, jo adjutantas – kpt. Štefanskis, štabo karininkai leitenantai – Kristas, Knoblochas ir Veleris, ryšių tarnybos karininkas – kpt. A. Kuzmickas. I–as TAR pulkas: vadas – mjr. A. Urbonas, adjutantas – j. ltn. Žukauskas, štabo karininkai – j. ltn. V. Tamošiūnas, kpt. I. Jatulis, kpt. J. Čėsna, kapelionas – kun. V. Paulauskas. I–o bataliono vadas – kpt. Petras Puodžiūnas, II–o bataliono vadas – kpt. Pranas Počebutas, III–o bataliono vadas – kpt. S. Paulavičius. II–as TAR pulkas: vadas – plk. Mečys Kareiva (po jo mirties – plk. ltn. M. Naujokas), adjutantas – j. ltn. Justinas Preibys, I–o bataliono vadas – mjr. A. Impulevičius, II–o bataliono vadas – kpt. P. Bereišis. Tikriausiai tai buvo paskutinė TAR vadovybės sudėtis. Tačiau apie I–o LSP pulko III – jį batalioną niekur kitur neužsimenama. III–as batalionas pažymėtas J. V. Sūduvo straipsnyje pateiktoje schemoje, tačiau jis maišomas su II–o bataliono III–čia kuopa. Nagrinėjant skirtingų liudininkų prisiminimus, kuriuose pateikiami vis kitokie kautynių eigos aprašymai, skirtingos mūšio schemos, galima susidaryti tik apibendrintą vykusių kautynių vaizdą. J. V. Sūduvo straipsnyje apie Sedos kautynes pateikiamos dvi skirtingos mūšio schemos: vienoje iš jų yra pažymėtas III–sis batalionas, kitoje schemoje – jo nėra.

V. Kazlausko pateiktoje J. Paūžuolio braižytoje schemoje yra pažymėti tik 2 batalionai, III–jo – net žymės nėra. RA puolimo kryptys žymimos skirtingai. J. Paūžuolis savo prisiminimuose klysta, visus įvykius paankstindamas 1 para: jis teigia, kad RA puolimas prasidėjo 1944-10-04, todėl ir Sedos kautynės įvyko spalio 6 dieną. Mūšio pradžios laikas taip pat skiriasi. J. Paūžuolis rašė, kad 9 val. rusų artilerija ir tankai pradėjo apšaudyti apkasus ir miestelį, TAR savanoris Augustas Mylė savo prisiminimuose taip pat teigė, kad rusų puolimas prasidėjo 9 val. ryte. Kitas savanoris Vincas Seibutis rašė, kad „apie pusdienį į apkasus dar atvežė šiltos ir tirštos sriubos... Staiga nuo Pievėnų ir Telšių pasirodė rusų tankų grandinės..“[3]. I. Bagramianas teigė, kad kautynės prasidėjo dieną. Jei kautynės būtų prasidėjusios ryte, tai rusų tankai tą pačią dieną butų užėmę ir Barstyčius, tačiau pasitraukę rinktinės likučiai ten praleido naktį. Išanalizavus dalyvių prisiminimus ir išlikusį TAR operatyvinį įsakymą, galima pateikti Sedos kautynių eigą.

Prieš Sedos kautynes, 1944-10-05 d., rytuose pasigirdo artilerijos šaudymas. Savanoriai, kurie tuo metu Barstyčiuose kasė apkasus, buvo greitai atšaukti nuo darbų. Kitą dieną, 1944-10-06, plk. H. Maederio įsakymu abu I–jo pulko batalionai, palikę savo stovyklavietes, atžygiavo į Sedą. H. Maederio ir pulko vado nurodymu užėmė Sedos gynybos pozicijas. II–as LSP pulkas, tuo metu buvęs formavimo etape, pasitraukė į Barstyčius. Vakare I–jo LSP pulko vado nurodymu buvo parašytas paskutinis operatyvinis TAR įsakymas, kuriame buvo nurodyta pasiruošimo kautynėms priežastis ir buvo aprašytas 1944 m. spalio mėn. 5 dieną prasidėjęs RA puolimas.

Tuo remiantis, I–am LSP pulkui buvo įsakyta užimti gynybos ruožą prie Sedos. Įsakyme buvo nurodyta galima RA puolimo kryptis – rytų ir pietryčių. Sedos miestelio gynybą vykdė I–as batalionas, kurio gynimo pozicijos buvo nuo Sedos ežero kranto pietryčių kryptimi, kryptimi Seda – Rubikiai, upė Varduva, kryžkelė Seda – Ž. Kalvarija iki kryžkelės Seda – Barstyčiai. Pagrindinė gynyba buvo nurodyta į rytus ir pietryčius nuo Sedos.

Gynybos ruožą nuo Sedos į šiaurės rytus, Varduvos upės rytinį krantą, Žydvarį iki šiaurinio Sedos ežero kranto užėmė II–sis batalionas. Skiriamoji linija tarp batalionų buvo Sedos ežero vidurys.

Dauguma apkasų II bataliono pozicijose buvo iškasti anksčiau, o jų trūkumas tuoj pat buvo pašalintas. Tačiau vieta lietuvių pozicijoms buvo išrinkta pražūtinga: už jų nugaros tekėjo Varduvos upė, per kurią buvo pastatytas vienintelis tiltas. Tokios „strateginės“ pozicijos buvo pasmerktos iš anksto. I–o LSP Pulko vadavietė buvo įkurta tuščiame pašto pastate. Panaudojus lauko telefonus tarp I–jo bataliono ir vadavietės, buvo palaikomas nuolatinis ryšys. Su II–ju batalionu ryšys turėjo būti palaikomas tik pasiuntinių pagalba. 1944-10-07 d. ryte Sedos gynėjai aiškiau girdėjo artilerijos ir kulkosvaidžių šūvius. Apie vidurdienį priartėjo mūšio gaudesys, pro lietuvių pozicijas vakarų kryptimi pravažiavo keli vokiečių tankai, po keletą kareivių ant kiekvieno. Savanoriai paprašė, kad tankai paremtų juos savo artilerija, tačiau išgirdo neigiamą atsakymą. Tankai buvo iššaudę savo užtaisus, todėl pajudėjo Darbėnų link, kur buvo dislokuotas jų šaudmenų bei kuro sandėlys. Kiekvienoje I–o ir II–o bataliono kuopoje buvo paskirti kariai, kurie „pancerfaustų“ pagalba turėjo naikinti puolančiųjų tankus. Jų pozicijos buvo įrengtos apie 200 metrų į priešo pusę nuo pagrindinės gynybos linijos. Apie pietus prieš I–jo bataliono pozicijas pasirodė pirmieji rusų tankai T-34. Keletas tankų buvo sunaikinti savanorių iššautais „pancerfaustais“. Kitų liudininkų teigimu tankus pašovė sunkiųjų ginklų kuopos prieštankinės artilerijos pabūklas. Alfonsas Putna savo prisiminimuose [4]. teigė, kad buvo tik dvi rusiškos patrankos, vieną iš jų remontavo vokiečiai. Pasirodžius rusų tankams, pusė patranką aptarnaujančios komandos pabėgo. Kai rusų tankas T-34 prie patrankos pozicijos priartėjo 200 m, patrankos vamzdžio lizde užstrigo vokiškas sviedinys. Artileristai pasitraukė neiššovę nei vieno šūvio. Tankus lydėjusius pėstininkus naikino kpt. P. Počebuto ir ltn. Broniaus Nainio vadovaujamos sunkiųjų ginklų kuopos minosvaidžių iššautos minos. Tačiau greitai baigėsi šaudmenų atsargos ir kautynių dalyviai buvo priversti trauktis. Kai kurie, neturėdami kitokios išeities, pasidavė į nelaisvę. Daug savanorių žuvo apkasuose prie Sedos, manoma, kad ten palaidota apie 100 kovotojų. Likusieji gyvi savanoriai per Barstyčius pasitraukė Klaipėdos link. Barstyčiuose buvo bandoma pasitraukusius savanorius pergrupuoti, tačiau vokiečių planas nepavyko.

Po Sedos kautynių, kitą dieną, 1944-10-08, buvo išleistas TSRS Vyriausiojo kariuomenės vado įsakymas Nr. 193, kuriame už svarbių vokiečių atsparos taškų užėmimą (Telšiai, Plungė, ...Seda...) labiausiai kautynėse pasižymėjusius karius pristatyti apdovanojimams. Ta proga spalio 8 d. 22 val. 30 minučių Maskvoje buvo surengtas 20 salvių saliutas [5].

Išanalizavus Sedos kautynes, galima teigti, kad gen. I. Bagramiano žinios klaidingos – rusų tankai pasirodė iš rytų pusės. Pagrindinis tankų smūgis teko I–jo bataliono savanoriams. III–asis batalionas neegzistavo. Prieštankinė patranka mūšio metu nebuvo panaudota – užstrigo užtaisas. Keista, kad artilerija nebuvo išbandyta prieš kautynes. Priešo tankus sunaikino „panceršrekais“ (Panzerschreck) ir „pancerfaustais“ apsiginklavę savanoriai.

Rusai Sedą įvardijo kaip stiprų atsparos tašką. Sedos kapinėse yra 96 broliški „išvaduotojų“ kapai, kiekviename palaidota po 6 žuvusius. Tačiau tai nereiškia, kad visi žuvę rusų kariai buvo nukauti Sedos kautynių metu.

Šaltiniai

  1. Tutkus A. Armija išvaduotoja. - Vilnius. - 1984. - P. 21
  2. [1]
  3. Kazlauskas V. Ventos frontas. 1944 metai. - Vilnius. - 1998. - P. 115.
  4. Putna A. Artileristas. // Karys. - 1976. - P. 356.
  5. Tutkus A. Armija išvaduotoja. - Vilnius,. - 1984. - P. 79.

Nuorodos