Petronėlė Orintaitė

ORINTAITĖ PETRONĖLĖ (g. 1905-02-18 Liepalotų k., Būbelių valsč., Šakių apskr. - m. 1999-12-16 Los Andžele, Kalifornijoje; palaidota Kudirkos Naumiesčio kapinėse), pedagogė, rašytoja.

Baigusi Naujamiesčio vidurinės mokyklos penkias klases, mokėsi Vilkaviškio „Žiburio" gimnazijoje. 1929 m. baigė Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakultetą. 1929 m. dirbo Tauragėje, 1930 m. - Mažeikių gimnazijoje ir dėstė istorija bei lietuvių kalbą, 1931 m. Vilkaviškio gimnazijos, 1932-1937 m. Šiaulių berniukų gimnazijos mokytoja, 1937-1939 m. dirbo Kaune, 1939-1943 m. Vilniuje, 1943 m. vėl Vilkaviškyje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, mokė lietuvių vaikus. 1949 m. pesikėlė į Čikagą, po dešimties metų - į Los Andželą.

1926 m. pradėjo eilėraščius publikuoti spaudoje. Išleido apie 20 knygų: eilėraščių rinkinius „Vingių vingiai", „Dirvonų moterims", „Šulinys sodyboje", „Liūdnai linguoja lelija", romanus „Paslėpta žaizda", „Daubiškės intelegentai", keletą novelių rinkinių, eiliuotų apysakų, legendų, apybraižų rinkinį, poemų knygą „Legendų liepsnos" ir kt. Pasirašinėjo Balės Vaivorytės slapyvardžiu.

1999 m. paskirta Lietuvos rašytojų draugijos literatūros premija už knygą „Būk žmogau, Žabuli".

Šaltiniai

• Danutė Juškienė. Petronėlė Orintaitė. Vieneri metai Mažeikių gimanzijoje ir 55-eri - toli nuo gimtinės // Santarvė. - 2000. - Vasario 19. - Nr. 21. - P. 4, 8.