Vytautas Mačernis

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
(Nukreipta iš Mačernis Vytautas)
Peršokti į: navigaciją, paieška
 Gears.gif  Straipsnis šiuo metu tvarkomas.
Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.
Vytautas Mačernis
Namas Sedoje, kuriame 1931-1932 m. gyveno poetas Vytautas Mačernis
V. Mačernio muziejus Žemaičių Kalvarijoje
V. Mačernio žūties vieta Žemaičių Kalvarijoje
Stogastulpis ir rodyklė, rodanti kryptį link poeto kapo

MAČERNIS VYTAUTAS (g. 1921-06-05 Šarnelės k. - 1944-10-07 tragiškai žuvo), poetas

Biografija

Gyvendamas gimtajame Šarnelės kaime, Vytautas Mačernis užaugo ir sukūrė daugumą savo eilėraščių. Nors stambus Mačernių vienkiemis buvo praskolintas, tačiau Vytauto tėvas gyveno gana poniškai – mėgo puotauti, medžioti. Gausioje šeimoje (gimė 13 vaikų, užaugo 7) jis buvo antrasis vyriausias. Poeto giminės ir biografai teigia, kad motina laukusi dukters, bet gimus ir antrajam vaikui berniukui, nusivylė ir nelabai mylėjo Vytautą. Galbūt dėl to jį daugiausia augino senelė, prie kurios vaikas buvo labai prisirišęs. Senelė mirė 1934 m., būdama 80 metų.

1938 m. tėvas mirė, ir poeto mama liko su 2 paaugusiais ir 5 mažamečiais vaikais. V. Mačernio šviesiausias ir gražiausias prisiminimas – senolė, kuri jį augino, kėlėsi naktimis, o paaugusiam sekė pasakas. Jis buvo susimąstęs, užsisklendęs savyje, kažko susikrimtęs vaikas. Kartais jį pagaudavo regėjimai ar sapnai vidury dienos. Motinos teigimu, jis mėgdavo tupėti „gandrelyje“ – lizde, kurį buvo įsitaisęs aukštoje pušyje, ir svajodamas žiūrėti į horizontą.

1931 m. rudenį įstojo į Sedos valdžios vidurinės mokyklos pirmą klasę. Jis čia atvyko baigęs pradžios mokyklą savo tėviškėje Šarnelėje. 1935 m. birželio mėn. mokyklą baigė. Jam buvo išrašytas keturių klasių baigimo (tuo metu - vidurinės mokyklos kursas) pažymėjimas be geografijos ir gamtos mokslo keliamųjų egzaminų. Mokykloje geriausiai jam sekėsi istorija, kūno kultūra, geografija.

V. Mačernis buvo silpnos sveikatos, jam buvo diagnozuota plaučių tuberkuliozės II stadija (atvira forma), todėl Sedos vidurinės mokyklos gydytojas Samuelis Sauchatas 1935 m. birželio 2 d. datuotame pranešime mokyklos direktoriui Petrui Sūdžiui prašė atleisti jį nuo egzaminų. Jau sekančią dieną šį klausimą svarstė ir Sedos vidurinės mokyklos pedagogų taryba, kuri nutarė prašyti Švietimo ministerijos leisti išduoti V. Mačerniui pažymėjimą be likusiųjų geografijos ir gamtos mokslo keliamųjų egzaminų. Paskui tęsė mokslus Telšių gimnazijoje. Joje mokydamasis pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius. Gimnazijoje jis vis toks pats susikaupęs, į kažką įsigilinęs, minties ir proto žmogus. Viename laiške pats V. Mačernis rašo: „<...> Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais. <...> Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis“.

1939 m. baigęs gimnaziją, pradėjo studijuoti anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete. Įsijungė į jaunų literatų veiklą, svajojo apie savąjį žurnalą. 1940 m. persikėlė į Vilniaus universitetą, po dviejų semestrų pagrindine savo specialybe pasirinko filosofiją. Lankė ir lituanistikos paskaitas, klausė Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio Putino paskaitų, dalyvavo Balio Sruogos seminaruose.

1943 m. dėl karo uždarius universitetą, V. Mačernis grįžo tėviškėn. Čia jis skaitė astronomiją ir fiziką, vertė Oskaro Milašiaus kūrybą, mokėsi prancūzų kalbos, kadangi ketino studijuoti Sorbonos universitete Paryžiuje. V. Mačernis mokėjo net 7 kalbas.

1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijos pakraštyje važiuojant vežimu į poeto galvą pataikė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra ir atėmė jauno bei talentingo poeto gyvybę. Vytautą, tebesėdintį vežime, bet jau negyvą, arklys kaip įpratęs atvežė į Jurkų kiemą. Kaip iš poeto artimųjų ir kitų žmonių pasakojimų yra užrašęs V. Kubilius, tik kitą dieną brolis Vladas, namiškiai ir keli kaimynai greitomis sukalę karstą išvažiavo Ž. Kalvarijon laidoti poeto. Tačiau netoli miestelio jau dundėjo patrankos, krito artilerijos sviediniai, todėl artimieji velionį paskubomis išsivežė atgal Šarnelėn, kur ir palaidojo – vidury laukų, tėviškės kalnelyje, kurį jis buvo labai pamėgęs, tarp aukštų pušų, eglių ir ąžuolų, kur dažnai ateidavo su savo senole.

Kūryba

Visą trumpą savo gyvenimą paskyrė žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimui. Jis gilinosi į tokius sudėtingus būties klausimus kaip: kodėl jis gyvena Žemėje? Kokia žmonijos misija joje? Kodėl egzistuoja pasaulis, kupinas kančios, skausmo ir neapykantos. Jam pačiam teko tą skausmą išgyventi.

Būdamas jautrios sielos, poetas negalėjo likti abejingas Lietuvą ir visą pasaulį sudrebinusiems įvykiams: pirmajai sovietinei okupacijai, vėliau – fašistinės Vokietijos įsiveržimui, galiausiai – antram pasauliniam karui, nusinešusiam tiek gyvybių. Todėl nenuostabu, kad jo poezijoje vyrauja niūri nuotaika, tamsios spalvos, pasaulio atšiaurumo tema. Ypač šia nuotaika persmelktas „Vizijų” ciklas, kur pasaulis įvardintas pikto vakaro, klajoklio vėjo, erdvėje pasiklydusio klajūno paukščio įvaizdžiais.

Vytautui Mačerniui būdinga egzistencialistinė pasaulėjauta. gzistencialistai teigia, kad žmogui jį supantis pasaulis priešiškas ir nepažinus, kad jame nieko nėra pastovaus, o asmenybė pasmerkta kovai, kančioms ir galiausiai pražūčiai. Tai patvirtina ir V. Mačernis: „Praeinančiam pasaulyje praeisiu, kasdien suduždamas ir išdidus“ (trečias pavasario sonetas).

Tačiau V. Mačernis nėra egzistencialistas. Jis tik nagrinėjo tuos pačius būties klausimus, kaip ir šios filosofinės krypties atstovai. Ypač ryškiai jaunojo poeto kūryboje atsispindi pagrindinė egzistencializmo tema – kančia, nes V. Mačernio kūriniuose lyrinis subjektas dažnai nelaimingas ir kenčiantis dėl pasaulio nepažinimo.

Visą gyvenimą V. Mačernis siekė pažinti ir jį supantį pasaulį, nes tik ieškodamas gali surasti gyvenimo esmę. Einant pažinimo keliu, kyla daug ir įvairių klausimų, į kuriuos atsakymai ne visada surandami. V. Mačernis – vienas labiausiai klausiančių Lietuvos poetų. Klausimai būdingi visai jo lyrikai.

Poetas pirmąjį eilėraštį išspausdino 1936 m., paskutinį – 1944 m. spalio mėn. Rašė vizijas, sonetus, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius.

Vienintelis ciklas, kurį jis spėjo pabaigti – „Vizijos“ (1939–1942 m.), išleistos 1947 m. Romoje. Taip pat sukūrė 81 iš 96 planuotų sonetų „Metų“ ciklui, 14 „Songs of myself“ („Dainos apie save“) giesmių. Yra žinomos jo novelės „Aš atnešiau jums saulės patekėjimą“, „Ramybės bankas“, „Tuštybė“.

Parašė filosofinės poemos „Žmogaus apnuoginta širdis“ pradžią, nemažai vertė iš užsienio kalbų.

Atmintis

Vytauto Mačernio garbei pavadinta Sedos gimnazija.

Šaltiniai

  • Žemaičių žemė. – 1999, Nr. 1. – P. 79.
  • Lietuvių literatūros enciklopedija. – V., 2001. – P. 303.
  • Žemaitija. - V., 1992. - P. 227.
  • Santarvė. - 1991. - Kovo 14.
  • Santarvė. - 1993. - Rugpjūčio 18.
  • Lietuvių egzodo literatūra 1945-1949 m. - Čikaga, 1992. - P. 415.
  • Čergelienė R. Istoriko versija: poeto Vytauto Mačernio liūdesys buvo džiovos palydovas // Lietuvos rytas. - 1996. - Birželio 5. - Nr. 130.
  • Šverebas P. Jame gyveno poetas V. Mačernis // Gimtinė. - 1994. - Nr. 10. - P. 6.

Nuorodos