Juozas Elekšis

ELEKŠIS JUOZAS (g. 1931-07-29 Lėlaičių k., Tirkšlių sen. - m. 2022-01-17 Vilniuje, palaidotas Mažeikių rajono Viekšnių miesto kapinėse), spaudos darbuotojas, dainų tekstų autorius, poetas, mokytojas. „Tėviškės pažinimo“ draugijos laikraščio „Gimtinė“ konsultantas, Žemaičių kultūros draugijos Vilniaus skyriaus ir Biržiškų draugijos narys.

Baigė Viekšnių vidurinę mokyklą, 1961 m. - Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Šešiolika metų dirbo istorijos mokytoju Akmenės ir Mažeikių rajonuose, porą metų dirbo LKP Mažeikių ajono instruktoriumi, 1965–1971 m. – Mažeikių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, nuo l971 m. iki l990 m. kovo 11 d. – Lietuvos TSR ministrą tarybos, nuo 1991 m. kovo 11 d. iki išeinant į pensiją (1990 m. birželio 25 d.) – Lietuvos Vyriausybės instruktoriumi.

Yra išleidęs 15 knygų: „Nors minutę tylos” (1992 m.), „Širdyje pasiklysti gali” (1993), „Aš mačiau” (1995 m.), „Takeliai tėvų čia susipynė” (1998 m.), „2000-ųjų miražai” ir kt.. Pirmosios dvi išėjo Lino Dubavos slapyvardžiu, vėlesnės Juozo Elekšio vardu.

1991 m. liepos - 1996 m. sausio mėn. buvo laikraščio „Mokslo Lietuva” atsakingasis sekretorius, 1996-2004 m. vasario mėn. dirbo „Gydytojų žinių” redakcijoje. Pagal J. Elekšio eiles sukurta virš 200 dainų ir giesmių, o jas kūrė net dvidešimt muzikų: J. Gaižauskas, V. Kurnickas, J. Šukys, V. Malinauskas, I. Petrošius, R. Dievinas, A. Erlickas ir kt. Pagal J. Elekšio žodžius sukurtų dainų yra ir profesionalių dainininkų D. Dirginčiūtės, J. Čiurilaitės, L. Domikaitės, V. Mončytės, V. Kurnicko, N. Petrošiūtės ir kitų repertuaruose. negu šimtas dainų. Gyvena Vilniuje.

Nekrologas

Žeimantas Vytautas. Mirė žurnalistas, poetas, dainininkas, daugelio dainų autorius Juozas Elekšis

Vilniuje 2022 m. sausio 17 dieną, eidamas 91-uosius metus, nuo koronaviruso mirė žurnalistas, poetas, dainininkas, daugelio dainų autorius Juozas Elekšis. Mes pasieksim, kad klestėtų Laimė, geris ir dora. Ir išgarsinsime darbu Brangų žodį – Lietuva.

Tai kelios eilutės iš kolegos Juozo dainos „Priesaika Tėvynei“, kuri pateko į dabar leidžiamą žurnalistų dainų rinkinį „Ačiū tau žeme“. Jis labai noriai palaikė šios knygos leidimą, davė jai penkias savo dainas. Kai atsirado finansinių problemų su spausdinimu, tapo vienas iš šios knygos mecenatu. Knyga jau spaustuvėje, vis laukiau tiražo. Maniau greitai kolegą Juozą pradžiuginti. Nespėjau...

Prisiminiau ir praėjusią vasarą, kai gražų liepos mėnesį kolega Juozas šventė savo 90-metį. Tada nuoširdžiai jį sveikinome ir tvirtai spaudėme jam dešinę....

„Teko dirbti įvairius darbus: mokytojavau, dėsčiau, dirbau „Mokslo Lietuvos“ laikraščio atsakinguoju sekretoriumi, buvau žurnalo „RD“ redaktoriumi, laikraščio „Gydytojų žinios“ reporteriu, – sakė kolega Juozas.

Juozas Elekšis gimė 1931 m. liepos 29 dieną Lėlaičiuose, šalia Viekšnių, Mažeikių rajone. Apie tai jis pasakoja: „Gimiau nuostabiai gražioje, bet karų metu pavojingoje vietoje – Ventos ir Pievio santakoje. Pievys, prieš susiliedamas su Venta, padaro nuostabiai gražų vingį, vadinama Dubava. Jis man davė literatūrinį slapyvardį. Karo metu prie Ventos žaibuodavo ir griaudėdavo mūšiai. Pirmojo pasaulinio karo metu mes buvome vokiečių, o Antrojo karo metu rusų pusėje. Kulkos sproginėjo į mūsų akmeninio rūsio, kur slėpėmės, akmenis, Sviediniai draskė, o galiausiai ir padegė daržinę, tvartą. Po dviejų savaičių pasitraukėme pas miške gyvenusius gimines už poros kilometrų. Ten apšaudydavo tik vokiečių šarvuoto traukinio artilerija. Slėpdamiesi nuo kulkų, matėme karo vadų kvailybes. Pirmojo karo metu per Ventą perplaukę kazokai atakavo vokiečių įtvirtinimus Žibikų pušyne. Po nakties mūšio visas miškas buvęs nuklotas lavonais ir arklių galvomis, nes juos po mūšio pribaiginėjo, o kūnus išvežė maistui. Visur mėtėsi daugybę kardų. Antrojo karo metu Ventą, lydimi dviejų tankų perbrido vokiečiai ir atakavo ant Pievio stataus šlaito įsitvirtinusią rusų patranką. Vokiečiai paėmė į nelaisvę 30 rusų. Aiškiai matėme Hitlerio paskutinę desperaciją. Kitoje Ventos pusėje važiavo vokiečių tankai atsiimti rusų užimtus Šiaulius. Šioje Venos pusėje, gal už poros kilometrų priešingon kryptin riedėjo rusų tankai, kad užimti Sedą, Palangą ir taip apsuptų Kuršo grupuotę. Tai padarius vokiečiams ėmė trūkti benzino, šovinių, o žadėtų vokiečių tankų nesulaukė prie Sedos kovoję lietuvių savisaugininkai. Daug jų žuvo, kiti pasidavė ir visą dieną prasėdėję Sedoje ant gatvės, buvo mobilizuoti, dabar jau į rusų kariuomenę. Kai kurie nuėjo net iki Berlyno. Sodybon grįžome po 32 dienų ir gyvenom pusbadžiu. Sviedinys pataikė į trobos stogą ir ištaškė visus aruode buvusius grūdus. Valgėme karčią iš miežių ir burokų keptą duoną. Visi baisumai dar buvo ateity. Kaimo jaunuoliai gavo šaukimus sovietinėn kariuomenėn ir išėjo slėptis. Slėptuvių buvo visur namuose, rūsyje, daržinėje. Jei gaudytojai užklupdavo dirbančius laukuose, tekdavo bristi Venton ir atsisėdus ant pakrantėje esančių akmenų, drebant laukti, kol už poros metrų esančiu takeliu praeis gaudytojai. Kad jų šunys neužuostų žmogaus, reikėjo pasitepti naminės degtinės spiritu. Tiko ir tabako dulkės, bet tada šunys čiaudėdavo, gaudytojai jausdavo, kad kažkas barstė dulkes. Žibalas irgi netiko. Jo kvapą jausdavo net žmogus“.

Kolega Juozas 1961 metais baigė VPI istoriją. Į LŽS įstojo 1997 metais. 2005 metais buvo priimtas į NŽKA, tapo valstybės pripažintu meno kūrėju. 2007 metais įstojo į Nepriklausomųjų rašytojų sąjungą. Literatūrinis slapyvardis – Linas Dubava.

Kolega Juozas parašė ir išleido apie 30 knygų (dainų, eilėraščių, eseistikos, apsakymų, aforizmų, humoro). Daugelis jo straipsnių spausdinti mokslinės krypties Tėvynės pažinimo draugijos leidiniuose ir turi išliekamąją vertę.

Ypač aktyviai ir vaisingai jis pasireiškė kurdamas dainas. Jo žodžiams sukurta apie 500 dainų ir giesmių, dešimčiai dainų pats sukūrė ir melodijas. Su V. Malinausku sukūrė operetę „Laumės pirtyje“ (2014 ). Išleido dainų knygas „Takeliai tėvų čia susipynę“ (1998), „Kur vedi, pagunda“ (2001), „Kas, mergaite, tau dainuos?“ (2009 ), eilėraščių knygas „Kur vaikystės upė teka“ ( 2011), „Čia mūsų žemė“ (2013). Mokslinėje konferencijoje Seime kolega Juozas skaitė pranešimą apie lietuviškos dainos ir giesmės kelią istorijos vingiuose. Apie savo dainas kolega Juozas pasakojo:

„Mano dainos yra 30 mėgėjų ir kelių profesionalių dainininkų repertuaruose. Su Ipolitu Petrošiumi sukurta „Ainių daina“ įtraukta į populiariausių dainų rinkinį „Padainuosim mes suėję“ (2010), Lietuvių kalbos instituto tarmių mokymo knygą (2013). Kartu su Ipolitu Petrošium sukūriau trejas mišias, tarp jų – „Bažnytkaimio votyva“ giedama Šv. Onos, Bernardinų bažnyčiose ir Vilniaus arkikatedroje Bazilikoje. Už jas kunigas viešai padėkojo Šv. Mišių metu. Mišios „Žemaitiška votyva“ pristatytos Telšių katedroje, jas aukojo J. E. velionis vyskupas Antanas Vaičius, giedamos Luokės, Mažeikių, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčiose. Su Vilimu Malinausku sukurtos operetės „Laumės pirtyj“ keli kupletai dainuoti „Duokim garo“ laidoje, kelis kupletus mano kūrybos vakaro metu Klaipėdos bendruomenių rūmuose padainavo ir Klaipėdos muzikinio teatro aktorė Judita Butkytė-Kanovienė. Su Sonata Tamašauskaite išleidome lietuviškai ir žemaitiškai toms pačioms melodijoms parašytą dainų knygą „Dangaus viduryje“ ( 2018 m.) Apie ją palankų atsiliepimą parašė profesorė Viktorija Daujotytė. Mano dainas dainuojantis Rietavo moterų ansamblis buvo pakviestas dainuoti Venecijoje. Mano kūryba teigiamai įvertinta daug kur, tačiau visos jos išsamiai niekas nėra apžvelgęs.“

Kolega Juozas ne tik kūrė dainas, jas ir dainuodavo. Šešerius metus dainavo pavyzdiniame Mažeikių chore „Draugystė“. Tiek pat metų Vilniaus žemaičių ansamblyje „Tyklė“. Su šiais kolektyvais jam teko dainuoti Lenkijoje, Vokietijoje. 2019 m. Klaipėdos miesto, Mažeikių ir Kretingos ansambliai bendruomenių namuose davė koncertą, kur padainavo net 30 kolegos Juozo žodžiams sukurtų dainų. Koncertas įrašytas laikmenoje, kuri išsiuntinėta daugeliui rajonų.

Kolega Juozas, būdamas tikras žemaitis, aktyviai rūpinosi ir žemaičių kalbos populiarinimu. Išleido knygą žemaičių kalba „Rokundā“ (2011). Jo kūryba įtraukta į žemaitiškų eilėraščių rinkinį vaikams „Cirulėlis“ (2017), Žemaičių kūrybos antologiją (2018). Profesoius Juozas Pabrėža kolegos Juozo kūrybą įvertino kaip geriausią tarp žemaitiškai rašančių.

Kolega Juozas buvo Pasaulio sveikatos organizacijos, LŽS ir AIDS centro rengiamų konkursų laureatas (2005, 2007, 2008), Tėvynės pažinimo draugijos premijos laureatas (2008), Edvardo Šulaičio premijos (Čikaga) laureatas (2011). Vinco Kudirkos publicistinio konkurso (2012) laureatas.

Lietuvos žurnalistų šeima neteko gabaus ir darbštaus kolegos, dainų kūrėjo, balsingo dainininko, gero bičiulio. Reiškiame nuoširdžią užuojautą kolegos Juozo šeimai ir artimiesiems.

Žeimantas Vytautas. Mirė žurnalistas, poetas, dainininkas, daugelio dainų autorius Juozas Elekšis [interaktyvus, 2022-01-18], [žiūrėta 2022-01-20]. Prieiga per internetą: http://www.lzs.lt/lt/naujienos/tylos_minute/mire_zurnalistas_poetas_dainininkas_daugelio_dainu_autorius_juozas_eleksis.html

Bibliografija

• Juozas Elekšis. Nacionalinės premijos laureatas. Išsp. „Žemaičių žemė". - 2001. - Nr. 1.
• Juozas Elekštis. Čia žmonės vėl pamato šviesą. Išsp. „Žemaičių žemė". - 2001. - Nr. 1.
• Juozas Elekštis. Vilnius buvo ne kultūros užkampis, o vienas iš centrų

Šaltiniai

Juozas Elekšis, biografija

Nuorodos

• Prof. Ona Voverienė. „Aš būsiu akmuo, kuris žodžio nesako...”, J. Elekšio poezija, nuotrauka.